Paskaičiau “Dialogo” svetainėje pateiktą KTU gimnazijos direktoriaus Bronislovo Burgio straipsnio ištrauką. Jis rašo: [...]
“<…> Pažvelkime į Vytauto Didžiojo paminklą Kauno centre. Labai simboliškai parodyta, kaip mūsų valdovas didino Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK): ritosi rusų, ukrainiečių galvos, degė sodybos, verkė našlaičiai… Bet mes juk didžiuojamės, kad Vytautas net Juodąją jūrą pasiekė, tiesa? Ne kaip svečias, o kaip užkariautojas. Ne Lietuvos žemę kardu ir ugnimi paženklino – svetimą. Bet Vytautas savas – savas, todėl ir didvyris, todėl ir Didysis!”
Iš pradžių tarsi norėjau pakomentuoti: “Ne, netiesa! Praėjo jau tie laikai lietuviškoje istoriografijoje, kada besąlygiškai teigiamai vertintina visa tai, kas MŪSŲ!” Norėjau net ir pavyzdžių iš mūsų istorikų darbų pateikti. Bet… Pakliuvo po ranka akademiko istoriko Antano Tylos pasvarstymai “pilietiškumo – patriotiškumo” tema. Nedidelė ištrauka:
“Kas labiausiai bijo mūsų patriotizmo? Neperdedant galima pasakyti, kad lietuvių patriotizmas įskėlė sovietinės imperijos pamatus ir pakeitė Rytų Europos gyvenimą. Todėl jį labai smerkia įvairios Rusijos jėgos, vadindamos tai fašizmu, tai nacionalizmu, tai rusofobija. Rusų nacionalizmas, pakinkytas į ideologinį komunizmo vežimą, nusivežė apie keliasdešimt milijonų žmonių gyvybių, o dabar yra nukreiptas prieš visas nepriklausomas kaimynines valstybes. Taip, jiems reikia atsisakyti nacionalizmo, nes jis pražūtingas kitoms tautoms ir valstybėms.
O kam kenkia mūsų didžiavimasis? Kai kurie istorikai mano, kad tautinė vertybė atgyvenęs reikalas. Tegu jie tai pasako žydams, palestiniečiams, lenkams. Be abejo, neišdrįs.”
Toliau ieškoti argumentų kažkodėl nebesinori…
Na, o p. Bronislovu ginčytis irgi neverta
Nes pats žinai, nervai nelaiko paskui 
Puiki svetainė
Rasai: ačiū už gerus žodžius.
O šiaip, ginčytis yra verta net ir tada, kai matai, kad oponentas “beviltiškas” (čia ne šiam konkrečiam atvejui taikoma). Ginčuose kartais ir pats sau ką nors įrodai…