Arba laiko patikrintieji Klėjos prievartavimo būdai
(tęsinys)
Šioje vietoje nutraukime pažintinę ekskursiją po mokslininkės tyrimo eigos dienoraštį. Galime tik apgailestauti, kad panašiai buvo sukurtas ir stereotipų pasaulyje gyvenančio, pasenusių žinių bagažu besivadovaujančio rasisto autoriaus įvaizdis. Jei vadovėlyje kaip papildomas šaltinis apie japonų kasdienybę cituojamas tarybinių laikų rašytojas, tai tyrėjai pagrįstai kyla įtarimas dėl (tikriausiai?) nedidelio autoriaus žinių bagažo šiuo klausimu. Jei ji būtų žinojusi, kad vadovėlio autoriui Japonijos švietimo ministerijos kvietimu beveik mėnesį teko pagyventi šalyje ir intensyviai domėtis mokyklos gyvenimu, šeimos kasdienybe? Tiesą sakant, tyrėjai užkliuvo štai ši šaltinio mintis: „įpratęs mąstyti ir veikti kartu su kitais, išmokytas paklusti grupės valiai ir elgtis pagal joje užimamą padėtį“. Gal pačiai tyrėjai bus naujiena, kad patys japonai galvoja apie save lygiai taip pat, kaip kad pateikta šaltinyje. Keletas citatų iš specialiai užsieniečiams Japonijos leidyklos išleistos pažintinės dvikalbės knygelės:
„Although the feudal family system and apprenticeship no longer exist, emphasis tend to be placed on groups more than individuals, unlike in the West. <…> In such a society, a strong sense of belonging to groups is basically required, and in many cases their members identify themselves with the organization. <…> Groups, companies, and the state are all contained in „boxes“. In a „box“ the whole system is easily controlled and thus efficient, and that there is a distinct hierarchy that makes a safe society“. (Talking about Japan. Q&A. Kodansha International Ltd. 1996. P. 147)
Negi korektiška būtų apkaltinti japonus dėl jų neteisingo požiūrio į save?
Kaltinimo ksenofobija nusipelnė ir papildomam skaitymui pateiktos ištraukos iš žurnalisto Petro Katino straipsnio. Puolimo schema labai paprasta – ištraukti iš konteksto vieną du sakinius ir parodyti autoriaus (ne šaltinio, o vadovėlio autoriaus) bendrą požiūrį. O jeigu vietoj cituojamų sakinių tyrėja būtų pasirinkusi patį pirmąjį šaltinio sakinį: „Kinai nepaprastai daug dirba ir pasitenkina gana kukliais poreikiais.“ Kokią tada reikėtų padaryti išvadą?
Tuščiais šoviniais tyrėja šaudo ir kitoje vietoje. Leiskime kalbėti jai pačiai:
„Vadovėlyje taip pat esama lentelės Mes – kitų akimis, kiti – mūsų akimis, kurioje pateikiamos neva reprezentatyvios „nuomonės“ apie tam tikrų šalių gyventojus ir mokinių prašoma paaiškinti, iš kur (reikia manyti, pagrįstai) jos atsirado: JAV gyventojų akimis lietuviai esą matomi kaip „Potencialūs teroristai ar nusikaltėliai, nebaudžiamų „žydšaudžių“ tauta“, o mums JAV gyventojai atrodo „Nuo kaubojaus languotais marškiniais iki juodaodžio su muzikiniu centru ant sprando bei paauksuota „lenciūgo“ kalibro grandine, gyvenantys krepšinio šalyje“.
Puiki dirbtinų komplikacijų (iškraipymų?) meistrė čia pridėjo visai nedaug. Pirmiausia šios lentelės duomenys jos valia tampa „neva reprezentatyvūs“, o vėliau jau pati pati šiuos stereotipus pavadina pagrįstais. Tyrėja tarsi ir nemeluoja. Tikrai, yra užduodamas klausimas „Gal galite paaiškinti, iš kur atsirado šios nuomonės?“ Ar tikrai jame yra užprogramuota nuostata, kad pateiktas stereotipas – šventa tiesa? O gal šioje vietoje yra taip reikalingas gyvenime žinių taikymas, bandymas padėti mokiniui suprasti, kaip iš vieno kito reklamos ar žiniasklaidos pavyzdžio nedera spręsti apie visą tautą?
Tad, greta akivaizdaus melo, greta skirtingų tekstų ištraukų suliejimo taip, kad jos papildytų, pailiustruotų iš anksto susidarytą tendencingą nuomonę, greta savo minčių priskyrimo vadovėlio autoriui, tyrėja pasirodo besanti absoliuti analfabetė istorijos didaktikos srityje. Jai yra tiesiog nesuvokiama įvairiausių šaltinių paskirtis vadovėlyje. Ji ir toliau galvoja, kad visą vadovėlio medžiagą mokytojai ir mokiniai turėtų laikyti neginčijama tiesa. Tai parodo tyrimo pabaigoje pridėtos rekomendacijos: „rekomenduotina skatinti mokinių kritinį požiūrį į pačias mokymo priemones: atkreipti dėmesį į problemines vietas, įvardyti naudojamus stereotipus ir nepatikimus šaltinius, fiksuoti prieštaravimus, provokuoti diskusijas apie perskaitytą medžiagą“. O juk tai ne tik istorijos vadovėlio autoriaus, bet net ir pradedančio istorijos mokytojo naudojama metodinė taisyklė! Tyrėjai, matyt, nesuvokiama, kad praėjo tie laikai, kai šaltiniai buvo taip išpreparuoti, kad pratęstų, papildytų autoriaus teksto mintis. Dabar istorijos vadovėlyje net siekiama greta autoriaus teksto pateikti bandančias parodyti kitą požiūrį mintis, pasiginčyti su autoriaus mintimis ar prieštaraujančius vienas kitam informacijos šaltinius.
Bet… Ar tai svarbu tyrėjai, kuri iš anksto žino, kad (reikia sukelti eilinį skandaliuką? „atidirbti“ Europos pinigėlius? atkeršyti už kažkokią ankstesnę skriaudą? įvykdyti konkuruojančios leidyklos užsakymą?) privalo „nuteisti“ vadovėlio autorių?
* * *
Autorius primygtinai rekomenduoja Lietuvos piliečiams:
„Gerbkit ir mylėkit tuos, kurie rūpinasi visų mūsų teisėmis, lygiomis galimybėmis! Užteks gal to, kad ir be jūsų Lietuvoje atsirado dar vienas pilietis, kuris liguistai mano, jog lygios galimybės užtikrinamos tik lygesniems už kitus, o tolerancijos šūkiais pirmiausia naudojasi antitolerantai.“
Komentuoti negalima.