Per pastarąjį mėnesį teko vesti porą seminarų istorijos mokytojams…
Seminaro pradžia – dvi skaidrės:
Atsakymai – tokie, kokių ir reikėjo tikėtis. O pasiūlymas pasamprotauti apie istorijos kurso kaitą turinio ir metodikos aspektais susilaukia kontrklausimo: “Kam to reikia?”
Pradėkime nuo, kaip žmonės supranta istorijos mokymąsi. Mokytojas pasakoja apie praeities įvykius, o mokiniai klauso. Jei mokinys nežino ar neišmano istorijos, vadinasi, mokytojas nesugeba įdomiai, įtaigiai ir vaizdžiai pasakoti . Aišku, niekas negalvoja apie mokinių įgūdžius.
Vikipedijos išmintis: “Mokymasis nėra vien tik informacijos kaupimas. Jis apima ir tokius procesus kaip suvokimas, aplinkos interpretavimas, (patirties) įgijimas, naujų dalykų atradimas bei atpažinimas.” Būkim biedni, bet teisingi . Kokia testo paskirtis ? Priversti mokinius įsidėmėti(iškalti), kuo daugiau istorinės informacijos. Prie to pridėkime stresą prieš kontrolinį bei ilgą vakarą prie istorijos vadovėlio. Rezultatas bus maždaug toksai. Vieną kartą su dešimtokais kilo diskusija apie tai, ką gero Lietuvos valstybė padarė savo piliečiams. Diskusijos eigoje uždaviau klausimą, ar Lietuvos valstybingumas yra istorinė realybė ? Klasėje įsivyravo nerimastinga tyla. Nebuvo nei atsakymo “taip” nei “ne”. Paprastas klausimas ir jokio atsakymo. Mano manymu, visa mokyklinė istorija yra be ryšio, jokio bendro vaizdo, vien tik epizodai.
Pavyzdys iš kasdienybės. Užduodant namų darbus pasakiau, kad visa tai būtina žinoti, kaip “Tėve, mūsų”. Mokinio klausimas, kas yra tas”Tėve, mūsų”. Visa tai yra dėl to, kad daugelį dalykų mes suprantame, kaip akivaizdžius dalykus. Su akivaizdžiais dalykais turi supažindinti ne tik mokytojas, bet ir šeima bei visuomenė. Viešoji erdvė visiškai nesirūpina Lietuviškos istorinės kultūros sklaida bei dalyvavimu joje. Gegužės 14 -ąją paklauskime praeivio ar dvyliktoko, kas yra R. Kalanta, manau, vėl išgirstume nerimastingą tylą. Mokytojas gali duoti testą kiekvieną pamoką apie tuos įvykius, tačiau, apart, streso ir neišsimiegojimo daugiau nieko nebus. Mokinys tiesiog nesugeba nusakyti, kuo tai svarbu ir prasminga dabar, nes mes paprasčiausiai to nemokome. Mes neklausiame, koks gali būti ryšys tarp partizanų siekių ir R. Kalantos protesto. Kas bendro tarp “Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” leidėjų ir jaunimo, išėjusio į Kauno gatves po R. Kalantos susideginimo ? Kodėl nenorima kalbėti apie tai, ko siekė Lietuvos visuomenė baigiantis II pasauliniam karui ? Tiesiog yra paprasčiau taisyti 40 klausimų testus iki 1 val. nakties ir dejuoti, kad mokiniai nesimoko. Visiškai negalvojant, kokie įgūdžiai yra būtini, norint išmanyti istoriją. Prisiminkime senai naują dalyką: konstatuojamąsias ir procedūrines žinias. Ką žinoti, kaip tai sužinoti ir kaip visas žinias sujungti į visumą. Senai naujas dalykas: atmintis veikia asociacijos ir struktūravimo principu. Aišku, egzamine nebus klausimo, kas sieja Romos vilkę su Vilniaus geležiniu vilku ? Be to, atsakymą galima ir taip numanyti. Tai instinktas pratęsti savo giminę ir susilaukti palikuonių. Problema yra ta, kad pateikiama labai daug įvykių, bet ne istorinių faktų. Pateikiami įvykiai be “mechanizmo”, t.y. be istorinės interpretacijos(be šaltinių analizės, priežastinių ryšių išsiaiškinimo, visų įmanomų prasmių ir reikšmių aptarimo). Galbūt, galimas kitas požiūris. Lietuva – žemės ūkio kraštas. Paimkime plūgą ir arklą. Palyginkime juos. Įvertinkime šio įrankio tobulėjimą. Pasvarstykime, kodėl per tūkstančius metų įvyko tik nežymūs pasikeitimai. Kita problema, kaip šiuolaikinis mokinys suprantą dabartį, valstybės ir visuomenės gyvenimą, kultūrą ir įvairius pokyčius. Supratimas, kad kultūra – tai valgymas su peiliu ir šakute, nėras blogas dalykas, tačiau koks bus senovės Romos kultūros suvokimo lygys.
Ačiū Giedriui už komentarą, kuris jau net nebe komentaras, o visas straipsnis:)
Su daug kuo tikrai sutinku. Turiu prisipažinti, kad skaidrės su klausimais ir iš anksto numanomais atsakymais yra šiek tiek “pritemptos”. Iš tikro, kai klausiama apie mokinių žinias, tai dažniausiai klausiantysis ir klausiamasis galvoja tik apie konstatuojamojo pobūdžio žinias. Todėl ir gauname “Taip” atsakymus į pirmoje skaidrėje pateiktus klausimus. Bet ir tai nėra absoliuti tiesa. Dažniausiai mes mokinių nemokame paklausti taip, kad gautume pageidaujamą atsakymą. Čia iš tikro labai praverstų asociacijos ir panašūs dalykai.
Tiesą sakant, nežinau ar mokant istorijos labai padėtų tokie klausimai kaip “Koks gali būti ryšys tarp partizanų siekių ir R. Kalantos protesto?”, “Kas bendro tarp “Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos” leidėjų ir jaunimo, išėjusio į Kauno gatves po R. Kalantos susideginimo ?” Be abejo, tokie klausimai bus veiksmingesni už kalbas apie vieną kurį nors lyginamą objektą. Tačiau, vėlgi… Šiuose klausimuose dar nėra dabartiniam dešimtokui ar dvyliktokui pažįstamo konteksto (kada tai buvo, t.y. koks ryšys su manim? kokia man nauda iš tokio žinojimo? kodėl aš tai turiu žinoti?), dar nėra to, kas paties labai teisingai parašyta prieš tuos klausimus – “kuo tai svarbu ir prasminga dabar?” Padėti mokiniams surasti prasmę kiekvienam istorijos kurso faktui, sąvokai, reiškiniui – toks, tikriausiai, turėtų būti mokytojo (programos, vadovėlio) tikslas? Tada tas istorijos išmokimas/supratimas būtų daug tvirtesnis. Aišku, tai skamba kaip utopija, kada kalbam apie kasdieninį istorijos mokytojo darbą, vadovaujantis bendrosiomis programomis. Į tai turėtų atsižvelgti, programos rengėjai. Deja, kiek teko patirti, artimiausiu metu “prasmingos” istorijos vidurinės mokyklos pakopoje nesulauksim – “Nil novi sub sole”:(
P.S. Atsiprašau, kad komentarų iš karto nesimato – dėl nuolatinių spam’ų teko įvesti patvirtinimo procedūrą.