Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys neperseniausiai pareiškė, kad reikėtų atsisakyti iki 30 procentų mokymo turinio medžiagos Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose. „Dialogas“ ta proga net paskelbė balsavimą savo puikiai atnaujintoje svetainėje. Respondentai rinkosi vieną iš trijų vertinimų: ministro teiginiai yra a) „teisingi, bet neįgyvendinami“, b) „skubiai vykdytini“, c) „svaičiojimai“. Balsavimo rezultatai tradiciniai, net neįdomūs. Jie priklauso nuo daugybės veiksnių. Tradiciškai veikia motyvas „ką ministerija bepaskelbtų, viskas yra jei ne svaičiojimai, tai bent šakėm vandenyje nubrėžta“. O gal kas nors tai įvertino kaip eilinę ŠMM akciją? Kai kam, matyt, kilo mintis apie šios idėjos realizavimo galimybes savo dėstomame dalyke. Sunku, pavyzdžiui, įsivaizduoti, kaip tai galima būtų įgyvendinti mokantis kalbų. Kurios kompetencijos atsisakyti?
Yra dalykų, kuriuose teoriškai mokinių krūvį sumažinti galima. Matyt, viceministras galvojo apie jam geriausiai pažįstamą sritį – istoriją. Dabar kaip tik diskutuojama (gal? kam tai įdomu?) apie istorijos bendrąją programą XI-XII klasėje. Galima būtų ryžtingai atsisakyti kurios nors istorijos dalies pagal erdvės, laiko ar net tematikos parametrus. O galima…
Nepasiūlyti vidurinės mokyklos mokiniams nieko nauja!!!
Kaip žinia, istorijos mokomasi koncentrais. Pirmasis koncentras – V-VI klasės, antrasis – VII-X klasės, trečiasis – XI-XII. Taigi, pasiūlom vienuoliktokams ir dvyliktokams mokytis absoliučiai tą patį kursą, kaip ir prieš tai buvusiame koncentre, ir viceministro iškeltas tikslas bus įgyvendintas. O jei dar atkreipsime dėmesį, kad ir antrame koncentre „kartojome“ pirmojo medžiagą, tai tas 30 procentų pasirodys niekingai mažas dydis.
Sakot, svaičiojimai? Nuo saulės karščio galva perkaito? Gali būti. Bet … Atsiverskime naujojo istorijos vadovėlio puslapius (kol kas tik internete). Paskaitykime vienos temos pradžią. Ar galime atskirti, kuris tekstas kuriai klasei skirtas – VI, VIII ar XI?
O gal žemėlapius palyginkim? Na, šeštokams skirtą žemėlapį gal atskirsim. O toliau?
Panašiai galima palyginti skirtingų koncentrų vadovėliuose pateiktas lenteles apie katalikybę ir stačiatikybę, iliustracijas. Rezultatai nedaug skirtųsi.
Šaunuoliai autoriai! Vykdo viceministro planą drąsiai, net nelaukdami, kol istorijos programa pasikeis. Ir toliau (sprendžiant pagal publikuojamą turinį) vienuoliktokai ir dvyliktokai mokysis viską – „nuo Adomo iki atomo“. Nebijo vadovėlio leidėjai tos kaitos, nes … Garantuoti, kad jos nebus?
Informacija
Nauji komentarai
- Eirimas Velička apie MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…
- Evaldas apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- IME apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- Evaldas Bakonis apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
- IME apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
Puiku, Evaldai. Labai norėčiau, kad šitas savo mintis pritaikytum publikuoti Dialoge. Ar galėsi?
Ačiū, Elena, už įvertinimą, kurio, kaip vienas mano gerai visiems pažįstamas kolega sako, “nesu vertas”. Šiaip, šioje makalynėje yra net kelios siužetinės linijos, kurias galima būtų išplėtoti. Gal tada e-paštu pabendrausim?
Evaldai, o ką Jūs pats pasiūlytumėt XI – XII kl. mokiniams? Kaip, Jūsų supratimu, turėtų atrodyti vidurinio ugdymo programos? Kokių temų (ne)reikėtų? Kaip tos temos turėtų būti pateikiamos, kurie jų aspektai atskleidžiami? Kaip atskleidžiami?
Kadangi su visa (kiek tai įmanoma) istorija susipažįstama dar pagrindinėje mokykloje, tai dabartinėmis sąlygomis didelės reikšmės tematika nevaidina. Jeigu nuolat kalbama apie gebėjimų, dabar – kompetencijų, ugdymą, tai tematika neturėtų būti svarbiausias klausimas. Ji tik turėtų:
A) būti susijusi su ta istorija, kuri yra dažniausiai reikalinga daugelio profesijų žmonėms, dirbantiems ir gyvenantiems čia ir dabar;
B) būti ne tokia plati, visaapimanti, kad turinys vėl neužgožtų gebėjimų, įgūdžių ugdymosi etc.
Tai galėtų būti. pvz., Lietuvos istorija Europos kontekste, arba Europos (pasaulio) XIX-XXI a. istorija keliais “išilginiais pjūviais” (t.y. ne chronologiškai). Gal čia galima būtų daugiau variantų sugalvoti, bet… Svarbu, kad tai būtų ne vieno autoriteto, ne grupės draugų nutarimas ir “pritarimas”. Tai turėtų būti susitarimo su visa Lietuvos istorijos mokytojų bendruomene (ir gal plačiau) rezultatas. Tikriausiai, utopija?
Gal ir utopija. Nežinau. Ar pasaulinėje (geriausia – Europinėje) praktikoje žinote pavyzdžių, kur istorija vyresnėse klasėse būtų dėstoma taip, kaip Jūs įsivaizduojate?
Tiesą sakant, galiu atsakyti klausimu į klausimą: ar Jūs žinote šalį, kur paskutiniame koncentre vyksta tik elementarus priešpaskutinio koncentro KARTOJIMAS? Aš nežinau… Aš tik žinau, kad paprastai kiekviename koncentre tematika kiek skiriasi (Prancūzija, Vokietija), nagrinėjamos ne visos temos, o tik kai kurios, “į gylį”.
Kita vertus, o kam mums tie labai panašūs užsienio pavyzdžiai? Ar tai yra kokybės ženklas? Juk iš atskirų gabaliukų (Škotija, Slovėnija, SSRS) susikūrėm savo ORIGINALŲ istorijos egzaminą? Ar jis nuostabus? Dabar truputį žvalgomasi į Suomiją, truputį – į Lenkiją. Ar svetimųjų mišrainė – išsigelbėjimas?
Laba diena,
manau, kad viceministro iškelta idėja yra iš esmės teisinga ir tai liečia ne tik istoriją, bet ir kitus dalykus. Mūsų mokyklinis kursas yra absoliučiai perkrautas, bene pusės mokiniams teikiamų žinių gyvenime apskritai nereikia, jos akademiškai teorinės ir nesusietos su praktika. Tas tinka ir istorijos bendrosioms programoms. Įsivaizduokime paprastą pilietį, kuris nebus istoriku (statybininką, ūkininką, fiziką ar kompiuterininką), kiek istorijos akademinių teorinių žinių jam reikia, o kiek reikia pilietinių įgūdžių? Kiek toks žmogus turi žinoti datų, faktų ir skaičių ir kiek turi susivokti pasaulio įvykiuose, gebėti kokybiškai dalyvauti rinkimuose, nesileisti mulkinamas viešųjų ryšių akcijų metu? Kiek vidutinis Lietuvos ir Europos Sąjungos piliatis turi žinoti akademinės Afrikos, Azijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos ir kitų Europos šalių istorijos? Taigi, manau, kad didžioji problema yra akademinėmis istorijos žiniomis perkrautos Bendrosios programos, kuriose nesudėlioti jokie akcentai, nekreipiama dėmesio į tai, kad pasaulis pasikeitė (Tinklaveikos visuomenė nebereikalauja daug akademinių teorinių žinių, jei reikės – jų pilnas internetas, dabar reikia daugiau praktinių kompetencijų ir informacinio raštingumo). O vadovėliai, kuriuos “bara” Evaldas, yra “antrinis” produktas, jie privalo atkartoti Bendrąsias programas… Akivaizdu, kad JAS reikia keisti, bet tam reikalingas kruopštus specialistų darbas, visa istorijos mokytojų bendruomenė tikrai nepajėgi tai padaryti….
Ačiū Rimvydui už mintis. Malonu, kad yra panašiai mąstančių. Tačiau su keletu dalykų nenoriu sutikti:
1) naujojo vadovėlio XI klasei ir jo autorių aš “nebaru”. Tai tik mūsų istorijos bendrosios programos didžiausios ydos realizavimas praktikoje. Suprantu, kad darbas padarytas pagal DABAR galiojančią programą. Man iki šiol tik neaišku, iš kur tiek drąsos leisti vadovėlį, žinant, kad programa tuoj tuoj turi būti pakeista? TIKĖJIMAS, kad niekas nesikeis? Ar ŽINOJIMAS, kad niekas nesikeis?
2) teiginys”visa istorijos mokytojų bendruomenė tikrai nepajėgi tai padaryti” man neatrodo teisingas. Ochlokratijos tikrai nereikia, tačiau tarp tos didelės bendruomenės žinau daug šviesių, mąstančių asmenybių, kurios būtų pajėgios atlikti tokį darbą. Bėda tik, kad niekam neįdomu (ar tiesiog nereikia?), ką mano šie žmonės.
Manau, kad viceministro iškeltas tikslas primena senus gerus šūkius: “Penkmetį per tris metus” , “Visi penketai – penkmečiui”, “Pavyti ir aplenkti…”. Kuo baigėsi kova su popierizmu ? Tiesiog, įsivaizduokite jauną istorijos mokytoją ateinanti dirbti į mokyklą. Jam mokyklos direktorius pateikia Pavyzdinį mokytojo pareigybės aprašą, po to Pavyzdinį klasės auklėtojo pareigybės aprašą, galiausiai mokyklos vidaus taisykles, kurias sudaro mažiausiai(!?) kokie 398 punktai. Mąstyti apie istorijos dalyko mokymo problematiką nebus kada, nes mokslo metų pabaigoje mokyklos administarcija gali pareikalauti kokios nors ataskaitėlės apie tai, kaip tu vykdei savo pareigas. Prisiminkime, kuo baigėsi mokytojo savianalizės anketos atsisakymas. Daugelyje mokyklų ji yra toliau naudojama. Nors niekas nesuvokia jos prasmės, bet toliau yra baikščiai tylima. Svarbu sukelti eilinį vajų ir gerai atrodyti per spaudos konferencijas.
Mano supratimu, šiandien niekas negalvoja apie mokytojo darbo krūvį, kūrybiškumą ir kritinį mąstymą. Situacija primena F. Kafkos romaną ” Procesas”. Esi kaltas, bet pats nežinai dėl ko, o nežinojimas neatliedžia nuo bausmės, tačiau atsiranda įvairūs geradariai, bandantys tau padėti. Vienas iš būdų, galintis sugriauti dikaduoniaujančio ir blogai dirbančio mokytojo įvaizdį, yra Bendrųjų ugdymo programų siaurinimas. Aišku, čia negali nepastebėti “popierizmo mažinimo” šmėklos. Susiaurinkime Bendrąsias ugdymo programas(juk tai didelė popieriaus krūva) ir vienas mūšis kovoje su popierizmu bus laimėtas. Aišku, mokytojai turės daugiau laiko įtvirtinti turimas mokinių žinias, tačiau nekalbėkime apie įvairias socialines problemas, kuriuos objektyviai trukdo mokiniams sėkmingai mokytis. Deja, sutikime, kad mokytojo atlyginimas šiandien priklauso nuo mokinių skaičiaus, paklusnumo įvairioms vidaus taisyklėms, o ne nuo kritinių pastabų ir pasiūlymų dėl iškylančių mokymo problemų sprendimo.
Šiandien Pagrindinio ugdymo bendrosios programos yra nepaprastai sudėtingas dokumentas. Atostogų metu pabandžiau suvokti siūlomą Bendrosiose programose įgūdžių spektrą. Su sąvokomis ir istorinių įvykių priežastiniais ryšiais yra viskas aišku, tačiau ką daryti su istorinio laikotarpio problemomis, jų priežastimis, savitumu ir sprendimo būdais. Perverčiau kelis vadovėlius. Juose nėra tiesioginių užuominų apie problemas. Vadinasi dabar, mokinio atsakymas turėtų būti toks: tarpukario Lietuvos rėžiniame kaime žmonės susidūrė su ????? kažkokiomis problemomis, jų priežastis valakų reforma(?????) ir žemės sklypo dalinimas tarp šeimos narių. Kiek reikia istorinių žinių, norint pateikti bent tokį atsakymą ? O gal per daug pažodiui suprantu Bendrąsias ugdymo programas, o gal neteisingai suprantu ? Gal geriau vadovautis rytiečių patarle : šuo( ministras ir co.) loja, o karavanas(mokytojai ir co.) eina toliau.
Kitas svarbus momentas yra žinių ir gebėjimų spektras. Vienokio jo reikia striptizo šokėjui(-ai), kitokio – būsimam Nobelio premijos lauretui. Dabar sprendimo logika tokia. Dėl per daug akademizuotos mokymo programos būsimieji striptizo šokėjai(-jos) gali nebaigti mokyklos, todėl susiaurinkime programas, o apie Nobelio premijos lauretus užmirškime.
Nemažiau svarbus yra istorinio laikotarpio suvokimo schema(???): istorinis laikotarpis – procesas(ekonominis ar kt.) – laikotarpiui būdingas reiškinys ar problema – istoriniai įvykiai. Kokių žinių bagažo reikia, norint suvokti ekonominį procesą viduramažiais ar feodalinės visuomenės struktūrą? Čia tik pagrindinė mokykla. Vadinasi, vidurinėje mokykloje reikės sugebėti – vadovaujantis klasių kovos teorija įvertinti pokario rezistencines kovas(????).
Dėl akademizavimo. Juk visi ekspertai, pristatinėję naująsias Bendrąsias ugdymo programas, siūlė pasisemti idėjų iš G. Petty knygų, kuris nespjauna į akademizmą ir daug kalba apie žinių struktūravimo problemą.
Vadinasi, pasirinkimas yra paprastas: ar bandyti išsiaiškinti, kas yra istorinių žinių struktūra ar tiesiog nesukti galvos ir toliau duoti mokiniams 40 klausimų testus ir tyliai rašyti pažymius už “gražias akis”, ar vadovautis minėta rytiečių patarle ar siekti pažangos mokyklos vidaus taisyklių įgyvendinimo spektre .
Giedrius, kaip visada, labai išsamus. Ačiū!
Iš tikro, daug problemų, į kurias čia diskutuojant nebuvo atsižvelgta. Gal todėl, kad ne visi pasisakantys (ir aš taip pat) nedirba istorijos mokytojo darbo? Nelabai ir įsivaizduojam kasdieninės eilinio (tai gali būti ir mokytojas ekspertas) istorijos mokytojo darbų apimties. Kita vertus…
Striptizo šokėjai ir būsimam Nobelio premijos laureatui išdiferencijuoti (ir patenkinti jų būsimuosius poreikius) jau būta bandymų. Kaip čia neprisiminsi griežto profiliavimo, ar garsiųjų B, A ir net S kursų! Atrodo, nelabai pasiteisino. Vienok, ir toliau lieka galimybė vidurinėje mokykloje, net nesimokyti istorijos, jei jos tau nereikia.
Tikrai, dabar čia kalbama apie vidurinės mokyklos istorijos kursą, neatsižvelgiant į pagrindinio ugdymo pakopą. Įsivaizduojama, kad pagrindinio ugdymo istorijos programa, jei nėra gera, tai bent šiuo metu – tiesiog nepajudinama. Ir aš galvočiau, kad daugelis jos teiginių yra parašyti daugiau tam, kad būtų parašyta, kad programos autoriai atrodytų gerai įvaldę daug tarptautinių žodžių, susipažinę su naujausiomis edukologų mintimis ar net tam tikromis naujausiomis istoriografijos kryptimis. Pabandykim tačiau įsivaizduoti, kaip atrodytų siūlymas pakeisti šią programą. Bent aš neįsivaizduoju. Ir nesiūlyčiau…
Todėl ir tenka galvoti, ką galima padaryt, kad vidurinėje mokykloje nebūtų tik elementaraus pagrindinės mokyklos kurso kartojimo vaizdas.
Nesutinku su Jūsų mintimi “Ir aš galvočiau, kad daugelis jos teiginių yra parašyti daugiau tam, kad būtų parašyta, kad programos autoriai atrodytų gerai įvaldę daug tarptautinių žodžių, susipažinę su naujausiomis edukologų mintimis ar net tam tikromis naujausiomis istoriografijos kryptimis. ” juk programa turi rašyti ne analfabetai ir disleksikai. Pagrindinio ugdymo istorijos programa parašyta tikrai jaunų, ambicingų ir savo darbą išmanančių specialistų. Nesinori įžeisti bet Jūsų su kitais “asais” rengta programų serija Istorija : V-XII klasei / Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija ; (1996-1999) tik kartodavo metai iš metų tas pačias tiesas. O dabar kad, pagrindinio ugdymo istorijos programoje atsiardo daugiau vietos kultūros, kasdienybės istorijai tai tų žmonų nuopelnas. Net dabar išleidžiamiems vadovėlių autoriams programoje pateikiami šie istorijos pjūviai yra kietas riešutėlis. Tenka apgailestauti, kad lietuviai tik kritikuoti sugeba ir nepadėkoja tiems žmonėms už tokį padarytą proveržį. O dar dėl vidurinės programėlės tai kiek turiu priėjimo prie VSD medžiagos:) pats blogo autorius dalyvauji jų rengime:) O iš tikro visa problema yra tai kad Lietuvoje mirė istorijos didaktika. Amen jai:) Kodėl nevienas komentatorius nekelia apie tai problemos koks universitetas rengia tokius specialistus, kiek tokių asmenų yra su dr. laipsniai, kiek per paskutinius 10 metų pasirodė knygų iš istorijos didaktikos lietuvių kalba. Tai gerai kad, dar žmonės skaito kitom kalbom ir žino kas vyksta Lenkijoje ar Suomijoje. Išvada jei nenorim valgyti istorines mišrainės, auginkim savo daržoves, bet kažkaip per 20 metų apie tai visi tyli. Ate aštrių pojūčių istorijoje mylėtojai:)
P.S. Giedriu linkiu ne vien skaityti abejotiną knygą apie istorijos žinių struktūrą bet ir plačiau pvz., . Remi Brague
“O jei dar atkreipsime dėmesį, kad ir antrame koncentre „kartojome“ pirmojo medžiagą, tai tas 30 procentų pasirodys niekingai mažas dydis.” nori paskayti kad, visiem buvo gerai kai moksi tavo sukurtą pasaulio istorijos skaitinius. Ot tada laikai geri buvo pats programa istorijos pasirašai, vadovėlį, pratybas išleidi. pinigėlis gražus o dbar viskas blogai vai vai…
Ačiū už pastabas. Tik ginčuose gimsta tiesa! Gerbiamasai “did show”, “aliosa”, noriu tik paprašyti, kad ateityje rašytumėt (jei galit) vienu ir tuo pačiu nick’u. Čia, bent man, nėra reikalingas daugelio žmonių dalyvavimo įspūdis. O ir Jums bus lengviau – nereikės keisti stiliaus ir e-pašto adresų. Juk pažįstamas (bent man) IP adresas net nurodo tą vietą, iš kurios rašoma… Todėl net vardu galit pasirašinėt, kaip kad kiti taip daro.
Taip, Jūsų tiesa, jauni, ambicingi žmonės rašė. Tikrai, daug naujovių pateikė. Bet kodėl ambicijos neleido atsikratyti seno balasto? Kodėl reikėjo tik pridėti, o ne pakeisti?
Ir į asmeniškus dalykus:
1) jeigu jau turit tą senąją programą, tai nepatingėkit pažiūrėk, kuri tos programos dalis “priklauso” man. Ten tikrai parašyta. Čia aš tam primenu, jog jaučiuos teisus, dar gūdžiam praeitam tūkstantmetyje bandęs, kad ir “nuo lubų”, pateikti XI-XII klasėje kažką kita, o ne paprastą kartojimą.
2) Man atrodo, jog Jums VSD duomenų tikrai nereikia, norint sužinoti apie mano indėlį naujų programų rengime. Tikriausiai neblogai žinote ir tai, jog principinis mano siūlymas nepraėjo (pakeisti, sumažinti, pasitarti su platesne auditorija ir pan.). Tad tikrai nesieksiu, kad mano dalyvavimas tame “draugų būrelyje”, būtų užfiksuotas pretenzijomis į autorystę. Man buvo tiesiog smagu pasėdėti su tais pačiais jaunais, energingais žmonėmis, padiskutuoti, su kai kuriais – net ir po posėdžių. O tam projektui (ir ankstesniam variantui, ir tam, kas išliko po pasėdėjimų), nepritariu iš esmės. Bet… kas aš toks, a ne?
3) Ir klausimu į paskutinį pastebėjimą: O kas būtų atsitikę su mokymusi VI klasėje, jei programa yra, o vadovėlio nėra? Kad ir koks vadovėlis netobulas, bet daugiau norinčių lįsti į šią balą tuo metu nebuvo. Bet iš kur Jums žinot apie tuos tolimus laikus, ar ne?
Tenka pritarti Jūsų mintimis apie istorijos didaktikos būklę Lietuvoje. Bet galiu ir pateisinimą surasti – niekas iš nieko ir neatsiranda…