Temą diskusijai siūlo komentatorius “Istorikas”… Kadangi šis tinklaraštis yra nustatytas taip, jog po dviejų savaičių nuo įrašo paskelbimo komentarų funkcija išnyksta, tai apie paskutinį uždarytos temos komentarą kviečiu diskutuoti atskirai.
Priminsiu, “Istorikas” rašė (rašyba paredaguota – EB):
“O dėl programų – galim viską išbraukt ir mokyt istorijos nuo 2000 m. Bet laukiu to guru, kuris pateiks rimtų argumentų, kodėl XIX a. vertingesnis nei viduramžiai, o jei padarytumėm taip, kaip siūlo Evaldas, būtumėm vėl unikalūs Europoje.”
Mano papildomi klausimai:
- Ar mes dabar nesame unikalūs Europoje, mažiausiai du kartus mokydami tą patį kursą? (Su šia problema susijęs ir tam tikras vadovėlių XI-XII klasei “blogumas”, beje.)
- Ar tarptautinio bakalaureato programų egzistavimas negalėtų būti mums pavyzdžiu? Tuo pačiu – ar prisijungimas prie to pavyzdžio neišgelbėtų mūsų nuo “unikalumo” baimės?
- Ar nėra dar idėjų “kitokio” nei pagrindinėje mokykloje kurso konstravimui, be jau minėtų – vien Lietuvos istorija ar vien šiuolaikinio pasaulio istorija?
Informacija
Nauji komentarai
- Eirimas Velička apie MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…
- Evaldas apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- IME apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- Evaldas Bakonis apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
- IME apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
Sveikinu Gerb. Evaldą ir istoriką pasiūlius įdomią temą diskusijai.
Pirmiausia pritarčiau istorikui kiekviena epocha svarbi savaime ir žmonijai davė ar atėmė daug. Nemanau, kad moderniųjų laikų istorija išties yra unikali, kad vien jos mokyt 11-12 kl. Juolab kad ir minėtas bakalauretas įtraukė aktualių temų apie islamo santykį su viduramžių lotynų civilizacija. Mano atsk. į klausimus:
- Jei pagrindinėje mokykloje vadovėlių autoriai daugiau dėmesio skirto žmogui istorijoje ir atsirastu derama vieta kasdienybės istorijai viskas būtų tvarkoje, juolab kad programa tai leidžia. Bet visi nueina lengviausiu keliu kosmetiškai pataisė savo morališkai pasenusius vadovėlius.
- Suprantu, bakalauretas dabar turi 2 rimtus advokatus. Vienas viceministras ir kitas licėjaus guru is Wilno daugiau, kaip 10 metų rengęs istorijos egzaminą ir jį taip nuvaręs, kad kai aš jį išverčiau ir parodžiau draugam Europoje, nesugebėjau paaiškint kodėl mūsų dvyliktokai tik sprendžia kryžiažodžius. Baklauretas yra savotiškas uždaras Rotary klubas, tegul toks ir lieka, geriau pažiūrėkim pvz., ko moko kaimynai lenkai abiturientam iš kurių ir gavom civilizaciją
- Įdėja manyčiau, visai nebloga yra pasiūlyta UPC ar SPC, kalbėjau su ten dirbančia mergina ir mačiau 11-12 kl projektą, tai istorija per visuomenės prizmę. Toks modeliukas getis(ys)-tauta-nacija būtų ašis. ( dabartinėje istoriografijoje vyraujanti sociumo, visuomenės istorijos kryptis išplėtota Analų mokyklos). Pradedant nuo viduramžių genčių – tautų ( pradžia impulso gavimas antikoje ale Gumiliovas) virsmas modernia nacija naujaisiais laikais ir transformacijos postmodernioje epochoje. Čia tiktų ir Lietuvai juk įdomiau vaikus mokyti kaip formavosi nacija LDK 1569-1795, negu kai dabar kai “kliedi” egzaminu guru mes egzaminu mokom mąstyti ir šiais metais23 užduoty mokytis Vokietijos politinę istoriją.
Tai tiek minčių….
Atsakymas į atsakymą:
- kiek suprantu, pagrindinės mokyklos kurso niekas keisti artimiausiu metu nesiruošia, todėl teks susitaikyti su tokiu kursu, koks jis yra dabar. Deja…;
- patikslinsiu dėl bakalaureato. Kaip pavyzdį šiai diskusijai bakalaureato sistemą nurodžiau aš. Bent jau Vilniaus bakalaureato vadovas niekam jos neperša. Atvirkščiai, jis gėrisi ta sistema kaip kokia elitine, kurioje jam patinka dirbti, BET visai Lietuvai jos tikrai neperša;
- “Analai”, Gumiliovas, … Visa tai gražu, bet karti patirtis rodo, kad mūsuose įvedus kokią nors teoriją, istoriją grindžiant kokia nors teorija, tuoj pat pradedama mokytis būtent tos teorijos ir šventai ja tikima. Gal jau Toinbio atsikandom? (Kaltas, kaltas, kaltas…)
- dabartinis projektas dar tikriausiai susilauks atskiro aptarimo, bet… Kodėl tie, kas skaito šį projektą, taip ir NETIKI, kad jis yra visuomenės istorijos, o ne VISOS istorijos programos projektas? Kodėl tik kažkas TURI PASAKYTI, kad tai yra būtent tokios istorijos dalies projektas? Kodėl absoliučiai daugumai tų, kurie perskaitė, taip neatrodo iš pačios programos? Kodėl jiems atrodo, kad tai ta pati mergelė, tik kita suknelė? Antika tarsi dingo, bet ji tarsi ir yra… Toliau, taip galvojantiems, natūraliai gali kilti klausimai… Pvz., o kam apskritai reikia tą kaitą žaisti?
Na, čia aš ne visai savo mintis surašiau… Tik tai, ką jau teko iš kolegų išgirsti.
Replika po atsakymo.
Manyčiau pagrindinėj mokykloj istorijos programa yra normali, o kaip sako žymusis Juračka blogam šokėjui ir … trukdo, čia mano nuomonė
Dėl Gumilivo ir Analų tai niekas nesiulo mokiniams gilintis į istoriografiją ir istoriosofiją, ar būtent skaityti jų raštus. Aš siūlau, tai kaip teorinį pagrindą, kuris kievienai programai reikalingas ir manau, kad nebuvimas jokio gerai apgalvoto moksliškai pagrįsto pagrindo ir privedė prie to kad turim neaišku kur vedančią 2002 m. Programą ir tuo labiau ankstesnes….
O dėl homo ludens, šaip žaidimas yra rimtas reikalas kultūrologine prasme … nežinau, aš tą mintį dėl sociumo, kažkaip užfiksavau… panašiai galvoja ir su manim dirbantys istorikai, mano mokykloje. Ir dar ta dauguma kurie kažko nemato (o gal nenori matyti tarp jų nemažai vadovėlių, egzaminų autorių kuriems status quo išlaikymas yra naudingas).
Ir pabaigai; mes lietuviai kažkaip būdami vėluojantys, nepaisom jokių moksliškumo principų. Tai panašu į aklą ir kurčią architektorių kuris nori restauruoti namą ir sako, kam man išmanyti tą romaniką, gotiką ar art deco, juk nieko nėra geriau sukūrta nei lietuviškos dūminės pirkios architektūrinis sprendimas…
Dėdei Antanui: na, pabandau iš principo pasiginčyti ir pateikiu pavyzdį iš dabartinio projekto…
Taigi, pagrindų pagrindas – istorijos mokymosi tikslas – formuluojamas taip: “Svarbiausias istorijos mokymo vidurinėje mokykloje tikslas – suprasti Lietuvos valstybės ir tautos, Europos raidos tendencijas, ugdyti istorinį mąstymą ir gebėjimus, kūrybiškai ir aktyviai dalyvauti pažinimo procese. Istorijos mokymo esmė – istorinė lietuvių tautos ir žmonijos patirtis, apimanti praeities reiškinius, įvairių žmogaus gyvenimo sričių – socialinės, ekonominės, politinės, religinės ir kultūrinės procesus.”
Mano klausimas – kur čia pareiškimas, kad nevisa istorija, kaip kad buvo iki šiol?
“ Mano pastebėjimas būtų toks manyčiau čia akcentai būtų į žodžius “tendencijas” “procesus” ir iš dalies “tautos” (ne valstybės)
bet iš tikro jau nusibodo tie “seni vilkai” ir programų bei egzaminų kūrėjai kurie jau yra išsisėmę ir tik sugeba narciziškai savim puikuotis ir dar bando kitus mokyti….
mokytis apie Europoje, Lietuvoje vykusius reiškinius ir procesus (įvykius, paliekam iki 10 kl.) gal dar būtų galime perkelti akcentus į lietuvių tautos istorinės raidos etapus ( kaip minėjau virsmas tauta vs nacija) bet yra pavojus įsišaukt nacionalistų ugnį, juk visi didžiuojasi (anot E. Gudavičiaus didžiuojasi “krėslais, sostais” t. y. valdovais, galinga valstybe, o ją kūręs paprastas žmogus lieka nuošaly) kaip ir šiandien taip ir praeityje. Juk raidos raida nereikalauja suvokti visų fazių pakanka pastebėjimų perėjimo iš vienos būsenos į kitą. P.S. pagavau save ant minties, pasisakau tarsi bučiau koks tos programos advokatas
OK, nors ir sekmadienis, tačiau dar pastebėsiu… Tamsta advokatas ar ne advokatas, čia ne taip įdomu, bet pats parodote, kad tai, kas parašyta, reikalauja, jog KAS NORS paaiškintų. T.y. skaitykit tarp eilučių! Aš jau nekalbu apie konkrečią tolesnę dalį, pvz. temų išvardijimą.
O kaip su šiuo: “Baigęs vidurinio ugdymo pakopą mokinys turėtų:
• paaiškinti svarbiausius istorinius įvykius, reiškinius, procesus, lėmusius dabartinio pasaulio raidą; nustatyti istorinių asmenybių poveikį istorinei kaitai ir jų veiklos priklausomybę nuo epochos;
• paaiškinti istorinių įvykių, reiškinių bei procesų chronologinius ir sinchroninius ryšius; gebėti analizuoti istorinius įvykius, reiškinius ir procesus atskirų epochų kontekste bei paaiškinti ryšius tarp pokyčių skirtingose visuomenės gyvenimo srityse…;
Tai kaip skaitančiam patikėt, jog čia yra tai, ką kažkas galvoja, kažkas deda akcentus, o ne kažkas parašyta? Va, kai atsiras tokia programa, kurią paskaičius nereikės interpretacijų, tada ir aš, ir daug kitų patikėsim, kad TAI ir yra TAI.
Įdomu, kas tie “seni vilkai”? Jeigu į jų sąrašą pakliūnu ir aš, tai kaip tik atvirkščiai – norėtųsi tos kaitos (gal dar ir paskutinį gyvenime vadovėlį parašyčiau, o kol niekas nesikeičia, nemanau, kad reikia sekti “Briedžio” ar “Baltų lankų” pavyzdžiu), bet jos, tos kaitos, to naujumo, to vadavimosi iš praėjusių šimtmečių sampratos, kol kas UŽRAŠYTA nesimato. Nepaisant, kad programos autorių senais vilkais pagal jų amžių nepavadinsi. O patarimus teikę? Kai kas, pavyzdžiui, net įsižeistų, jei galutiniam variante būtų palikta ir jo pavardė…
Viename susitikime su programų autoriais sužinojau, kad pagrindinė problema yra kokybinio skirtumo įvardinimas tarp dešimtoko ir dvyliktoko įgūdžių. Iš tuo metu vykusios diskusijos supratau, kad niekas tinkamai nesugeba įvardinti kriterijų, kurie padėtų nusakyti esminį skirtumą tarp pagrindinės ir vidurinės mokyklos istorijos dalykų. Deja, problema yra neišpsręsta, nes projekte yra daug formuluočių, kurios vienaip ar kitaip atkartoja pagrindinės mokyklos programą. Pagrindinis koziris – nėra senovės istorijos. Vadinasi, politinis tikslas, siaurinti programą, yra įgyvendintas. Dėl to ir turime dėkoti partijai ir tėvynei…
Kol kas sitaucija atrodo tikrai įdomiai, pvz., Prancūzijos revoliucija yra 5-6 kl. ir 9-10 kl. koncentruose, tačiau ji išnyksta 11-12kl. , o jos vietoje atsiranda Amerikos revoliucija. Gal tai ir yra programos siaurinimas ? Lemtingas kokybinis lūžis ? PROJEKTAS: 1.16. Įrodyti, kad Apšvietos idėjos ir jų skaida prisidėjo prie viduramžių visuomenės irimo. Pagrindinio ugdymo programa: 1.7. Rasti Švietimo epochos idėjų atspindžių JAV nepriklausomybės kare ir Prancūzijos revoliucijos idėjose. Pasiekimų lygiai (pagr.ugd. programa): Savarankiškai nagrinėja Lietuvos ir Europos praeities įvykius ir reiškinius. Išskiria ir pagal savo sugalvotus kriterijus vertina istorines visuomenės kaitos priežastis. Pateikia nagrinėjamų istorijos laikotarpių savitumo pavyzdžių. Remdamiesi įgytomis žiniomis, paaiškina svarbiausias problemas ir jų
sprendimo būdus tam tikrais Lietuvos ir pasaulio istorijos laikotarpiais. PROJEKTAS: paaiškinti Lietuvos, Europos ir pasaulio socialinės, ekonominės, politinės bei kultūrinės raidos aspektus praeityje. Šiuo atveju kertinis žodis yra paaiškinti, tačiau kaip ? Mano supratimu pagrindinio ugdymo programos pateikiami reikalavimai yra daug sudėtingesni, nei vidurinio ugdymo. Kitas dalykas, jei žmogus sugeba įvardinti visuomenės problemas, pvz., XVIII a. Prancūzija, tai jis sugebės įrodyti, kad iro feodalinė visuomenė ir t. t. Taigi, kartojimas – mokslų motina.
Nemanau, kad jei vadovėlis 11-12 kl. bus parašytas E. Hobsbaumo “Kraštutinumų amžiaus” stiliumi įvyks lemtingas lūžis. Išvada, norint suprasti minėtą autorių reikia daug faktinių žinių, kurių 11 kl kartais yra labai mažai. Ar aukštesnių gebėjimų ugdymas(pvz.,analizės ir sintezės) ir programos siaurinimas, turint dalyko spragų, yra išsigelbėjimas ?
Ne Jus senu vilku nepavadinsi (puikiai prisimenu Jūsų netradicinius ir įdomius Lietuvos kontekste vadovėlius ir paskaitas… Bet tie asmenys sėdintys ŠMM ir egzaminų rengėjai, be ne kurių sistemingų „pastangų“ ir turim dabar tokią situaciją… net šaltis nupurto ,kai pamatai jų rengtų vadovėlių iliustracijas brandos egzamine, ( o kiti tokie briedžiai ar lankos pradeda kopijuoti tokį stilių) ir dar tas žmogus sugeba vadovauti to egzamino taisymu tai supranti, kaip korupcija švietime kyla…. (atsiprašau už lyrinį nukrypimą). Turbūt kiekvienas liksim prie savo nuomonės, bet buvo įdomu padiskutuoti.
Giedriui: bet koks siūlymas? Ar parašymas, “kartojimas – mokslų motina” yra nuostata, kad reikia praktiškai mokyti tą patį? Na, gal pridedant kažkokių aukštesnių gebėjimų? Bet… laiko tai beveik dvigubai mažiau? Be to, na dar kartą mokysis svarbių (?) įvykių priežastis, padarinius, tarpusavio sąsajas. Išmoks? Juk prieš egzaminą vėl kartos ir… sėkmingai praktiškai viską pamirš po egzamino.
Todėl aš į paties klausimą “Ar aukštesnių gebėjimų ugdymas (pvz.,analizės ir sintezės) ir programos siaurinimas, turint dalyko spragų, yra išsigelbėjimas?” atsakyčiau teigiamai. Ženkliai susiaurinus programą, būtų laiko užkamšyt tos dalies žinių spragas ir šturmuoti tuos aukštesnius gebėjimus. Faktus pamirš, bet gebėjimai gal išliks?
Ar aš čia kažkur darau klaidą, taip galvodamas?
Dėdei Antanui: na taip, jau išmokstam visi po truputį iki galo laikytis savo nuomonės (jei nematom rimtų spragų), bet negalvot, kad ji vienintelė yra teisinga.
Aš tik noriu pabrėžti, kad reikia daiktus stengtis vadinti jų vardais. Gi puikiai žinau ir man to nereikia įrodinėti, kad yra idėja XI-XII klasėje programą skirti VISUOMENĖS istorijai. OK, tebūnie! Man tinka! Tam pačiam dabartinio projekto tobulinimui siūliau įvadinėje dalyje įrašyti aiškiai KOKIOS istorijos mokysim. Bet, skaitau nedalyvavusio diskusijose mokytojo akimis, ir … nematau. Nei kam ji skirta, nei kuo labai skiriasi nuo pagrindinės mokyklos programos (Giedrius tą pailiustravo). Vis vien lieka ir faktai, ir įvykiai.
Na, tiek to. Gal dar patobulės tas įraštinimas? Gal net šiame tinklaraštyje išsakytos mintys nors kiek ką nors paveiks?
O malonu atsirado Giedrius. Tau reikėtų pasiskaityti koki naujesni leidinuka apie ugdymo tikslų taksonomiją, gal tada paaiškėtu spėjau to VPU IF tavęs to nemokė, o kita reikia ne vien Hobsbaumą skaityt…
Pasiūlymas neapibrėžtai ateičiai. Visą istorijos kursą padalinti į dvi dalis : 5-8 kl. , kurioje būtų nagrinėjami svarbūs(?) istorijos įvykiai, tautos ir jų didvyriai, pažanga(mokslas, kultūra, technika) ir 9-12 kl. , apeliuojant į aukštesniuosius gebėjimus, nagrinėti visuomenės istoriją ir mokyti kritikuoti herojinį istorijos modelį, pasinaudojant informacijos bei požiūrių įvairove. Šis pasiūlymas gal kiek attiktų siūlomą mokyklų pertvarkos planą, padalinanti viską progimnazijas ir gimnazijas. Bet ir čia kol kas yra daug neaiškumu. Kita kliūtis – pagrindinio ugdymo programos jau galioja.
Dėl ugdymo taksonomijų. Pats geriausias pavyzdys – pagrindinio ugdymo programos, kurias nagrinėjant kyla daugiau klausimų negu atsakymų. Norėčiau pamatyti, kaip tema “Didžioji Prancūzijos revoliucija” išdėstoma pagal Solo ar kt. ugdymo taksonomiją(parengiamos užduotys ir t. t.) Kiekviena teorija gali paskatinti apmąstyti ugdymo procesą. Kol kas teorija ir praktika yra du tolimi krantai, tarp kurių yra toks menkas susisiekimas(pvz., mokytojų kvalifikacijos kėlimo seminarai)…
Giedriui: be abejo, kol praktiškai buvo dešimtmetė pagrindinė, tas koncentras iki X klasės buvo tarsi savaime suprantamas. Dabar, pagrindinei praktiškai virstant aštuonmete, paties aptariamas variantas 4+4 yra patrauklus. Bet… Pagrindinio ugdymo programas dabar pertvarkyti galėtų tik absoliutus savižudis. Todėl ir tenka diskutuoti apie dviejų metų vidurinės kursą. Deja…
Atsakymas Giedriui.
Tokio modelio kad, istoriją dėstytų tik per du koncentrus Europoje nemačiau, esu peržiūrėjęs beveik visų šalių sitorijos programas bet to nemačiau. kita, visai neaiškus principas siūlomo skirstymo vienoj pusėj įvykiai, didvyriai, kitur visuomenės istorija, neaišku nei kokia istoriosofija, istorijografija remiamasi. Po to, matau esi labai apsiskaitęs vyrukas žinai naujausias taksonomijas (iš tikro tas modelis atsirado 8-9 d. XX a. sandūroje), bet neisiskairei į pagrindines mintis pvz., The alternative to Blooms’ Cognitive Domain that is commonly utilised in Higher Education is the SOLO Taxonomy. Ir tu siūlai tai daryti 9 kl. klasėje, jei siūlytum 11-12 kl. dar gal būtų galima galvoti su rezervu tam tikru. O šiaip siūlau nesustoti vietoje ir įvaldyti Andersono taksonomiją (2001) ar jau paskutinį mados šauksmą Fink (2003)… Bet visa bėda, kad Lietuvoje istorijos specialistai, net nesugeba vaikams parengti užduočių su vertinimu, bent Bloomo taksonomiją naudojant, nekalbant apie mokytojus kuriems tos pavardės prilygsta keiksmažodžiams
Sekmės skaitant neomarksistus…
Aš gal čia truputį ne į temą parašysiu, bet noriu išsakyti savo nuomonę, kur slypi didelė istorijos mokymo problema. “Klasikinis” istorijos mokytojas mokykloje tiesiog užverčia mokinius faktais ir ji pavirsta negyvu detalių kratiniu. Mano manymu, viename iš tų nuolatinių kurso kartojimų reiktų įtraukti papildomų tekstų, kurie parodytų mokiniams, jog viduramžiais ar bet kuriuo kitu laikotarpiu irgi gyveno žmonės, kaip skyrėsi jų buitis ir mentalitetas ir t.t. Aišku nesiųlau aštutokams skaityti analų arba gilintis į istorijos filosofiją, bet pvz. kalbant apie viduramžius galima paskaityti kokį skyrelį iš Emmanuel Le Roy Ladurie “Oksitanijos kaimas Montaju: 1294-1324″. Kitaip tariant reiktų padaryti istorija “gyva”.
O kalbant apie tą nuolatinį kurso kartojimą, XI-XII klasėse faktų iškalimas turėtų būti mokinių darbas, o mokytojas turėtų jiems padėti sulipdyti visus tuos įvykius ir personalijas į bendrą visumą ir išmokyti dirbti su dokumentais bei suvokti istorinius procesus. Aš turėjau tokį mokytoją dėl to istorijos pamokas labai mylėjau ir galiausiai įsimylėjau ir patį istorijos mokslą
Pritariu Saulei V.
tai dar karta įrodo, kad žmogui įdomus tai kas su juo susiję, kadienybė, tikėjimas, darbai, tuos dalykus ir atrado “Analų mokykla” bei plėtojo socialinės istorijos mokykla, tik visa bėda, kad mūsų daugelis vadovėlių autorių (nekalbu apie naujausius ten iš vien viskas šlakas) neskaito nei La Roy Ladurie nei La Goff nei kitų, o programa bent dbar egzistuojanti vidurines mokyklos ta sekmingai leidzia daryti. Tai panele Saule V. musų senieji vadoėlių rengimo vilkai, ministerijos klerkai, egzaminų rengėjai – guru nieko nenori girdėti apie mentalitetus, ir apie žmogų istorijoje jie uz status quo…
Ačiū Saulei! Smagu, kad savo protingas mintis čia rašančių ratas prasiplėtė! Pritardamas tau ir tau pritariančiam “Istorikui”, pasiginčysiu iš principo (toks jau charakteris! + jei čia nebūtų ginčo, tai ir jokio įdomumo neliktų).
Tikriausiai, gerai abu žinote dabartinio egzamino formą. Kai kas, rodosi, gal dar ne taip seniai ir laikė tą istorijos egzaminą? Mentalitetas, vaizduotė (pvz. viduramžių – čia kad pakelčiau savo įvaizdį, pasigirdamas kad ir Jacques Le Goff perskaičiau), net buitis ir … mūsų dabartinis egzaminas? Ypač dabar, kai įvestas atsakymų lapas, kuriame tik atskiri simboliai betelpa. Jūs tai galėtumėte suderinti?
Jei kartais atsakytumėte taip, kaip aš (t.y. “sunkiai įsivaizduotina”), tada mano klausimas toliau – kiek Lietuvos mokytojų nesuinteresuoti praktiškai visą dėmesį skirti TAM, KAS BUS egzamine?
Gerbiamasis kasdienybė bendrosiose programose atsirado dar 2003 m. tų pačių „senųjų vadovėlių rengimo vilkų, ministerijos klerkų, egzaminų rengėjų – gurų“ inciatyva. Vidurinėje – atsiverskit, bet kurį naujausią baltų lankų ar briedžio ar tą bakonio XI–XII klasės vadovėlį ir pasakykit yra juose kasdienybės, tikėjimo, darbų ar ne? O status quo yra normalus dialogo demokratinėje visuomenėje rezultatas. Revoliucijas siulau pabandyt iš pradžių padaryti ir privalomai apie Okvitanijos kaimą, o gal kliometriją, dar fukyajama ir t.t. papasakoti, kad ir kokios nors Bezdonių vid. mokyklos vienuoliktokams. Juk jie visi pabaigę vidurinę taps istorikais…
Pritarčiau,gerbiamam Evaldui,kad istorijos yra akmuo po kaklu,visam istorijos mokymui nuo 5-12kl. Ir dabartinis lapu tikrinamu kompiuteriu,diskredituoja istorija apskritai. O neo,kuris yra tikras istorizmo titanas norečiau pasakyt,kad kaip tik ir stagnatoriai priešinosi 2003 kasdienybės atsiradimui,o 11-.12 kl.kasdienybės programoje nėra ne kvapo,tai geriau mielasis (greičiausiai iš VPU IF) skaityk tekstus ir savo klasikus iš XIX a. O pabaigai daugelyje Europos šalių kasdienybei yra skirta derama vieta,o ne taip kaip politinė istorija 5-10 kl. Ir 11-12 kl dominante pas mus…
Klausimas “neo”: O Jūsų supratimu išimtines teises į Oksitaniją, Fukuyama ir pan. turi tik profesionalūs istorikai? Mokiniams skirta TIK sugromuliuota ir pusiau suvirškinta istorija? Kad tik nepaspringtų, kad tik nepaklaustų ko nors, į ką mokytojas būtų neįgalus atsakyti, ar ne?
Istorijos egzaminą laikiau 2004 metais ir puikiai suprantu, kad norint jį sėkmingai išlaikyti nėra kitos išeities išskyrus kalimą
Bet juk tas pačias temas mokomės kelis kartus, tai gal galima susipažinti su ‘gyvaja’ istorija susipažinti pvz. 9-10 klasėje (nežinau tiksliai kokiom klasėm tie kartojimo ciklai padalinti)? Gal tada ir pasiruošimas egzaminui būtų paprastesnis, nes mokiniai nežiūrėtų į istorijos pamokas kaip kažkokią kančią.
Tikrai netaps, nes ir VU IF didelė dalis skaitančių tikrai aukšto lygio istoriografiją nesidomi istorija 
Bet paskaitę mokiniai bent supratų, kad viduramžiai nėra tik kryžiaus žygiai, krikščionybės klestėjimas, feodalizmas ir t.t.
O be to, mano supratimu, istorijos pamokos mokykloje yra skirtos supažindinti mokinius su istoriniais įvykiais, personalijom ir t.t., juk ne visi laiko šį egzaminą. Aišku, gal ir svarbu pvz. detali Antrojo pasaulinio karo eiga su visom D dienom, bet nemažiau svarbu ir tai, ką karas padarė žmonėms, kaip pakeitė jų vertybinę sistemą ir paveikė mentalitetą. Susipažnti su tuo galima skaitant pvz. “Vakarų fronte nieko naujo.” Tokie tekstai būtų pilnai suvokiami 9-10 kl.
O dėl išsakytos minties, kad perskaitę Oksitanijos kaimą visi taps istorikais turiu paprieštarauti
Napoleonas: „Steigiant mokymo struktūras, mano pagrindinis tikslas yra parengti priemones, kuriomis būtų galima veikti politines ir moralines nuostatas; jeigu žmonės nuo pat vaikystės nebus rengiami būti respublikonais arba monarchistais, katalikais arba laisvamaniais, valstybė nesuformuos savo tautos”. Taigi, būsiu senamadiškas, žmogus, baigęs mokyklą turi turėti nors elementarų supratimą apie Lietuvos kunigaikščius ar svarbiai nesvarbius(senamadiškus) įvykius. Blogiausiu atveju, žinoti, kas yra Lietuvos prezidentas ar kaip atrodo Lietuvos vėliava(pvz., laida “Klausimėlis” apie D. Grybauskaitę). Kasdienybėje mes seniai pralaimėjome rusiškam žargonui, popsui, filmams ir t. t. Iš tikrųjų būtų įdomu pasidomėti, kaip įsigali vienos ar kitos kultūrinės vertybės.
Pasidalinsiu savo patirtimi. Su penktokais įgyvendinome projektą “Mano tėvai – penktokai”. Pavyko surinkti daug įdomios medžiagos: nuotraukų, parašytų straipsnių “Lietuvos pionieriuje”, ženkliukų ir t. t. Darbas didelis ir įdomus, tačiau gavau vieną skaudžią pamoką. Pasirodo, kad ne kiekvienam yra svarbi šeimos istorija ir su ja susiję daiktai(pvz., nuotraukos). Situacijų buvo įvairių. Parodžiau nuotraukas ir kt. dalykus, o po to numečiau, kur nors klasės kampe ir to visiškai nepasigedau. Viskas priklauso nuo šeimos ir jos pažiūrio į praeitį, pvz., “mano tėvai tingi atsakinėti( mano paties(mokinio) )parengtus anketos klausimus”, “visa tai nesąmonė”). Na, gal kasdienybės istorija paskatintų pačius tėvus rimčiau į visa tai žiūrėti. Įvertinkime mūsų pačių bendruomeniškumą. Ar Vilniuje gyvenantis vienoje laiptinėje moksleiviai, galėtų parašyti namo istoriją ? Na, man ir mano sūnui pasisekė. Aš savo name gyvenu nuo 1977 m. ir su daugeliu kaimynų gerai sutariau ir dabar sutariu. Pamodeliuokime situaciją. Teko dirbti rinkiminėje komisijoje, patikėkit manimi, Okvitanijos kaimas gali būti rojus. Labai domiuosi savo senelių kaimo istorija ir ten gyvenusiais žmonėmis, tačiau miesčioniui, ar gali būti įdomus laukas, kuriame laumės paklaidina žmones. Ir tai yra tik paprastas laukas.
Mano supratimu, turi būti pusiausvyra tarp oficialiosios(patriotines ar kt.) istorijos ir kasdienybės. Kasdienybės nagrinėjimas tikrai padeda lavinti aukštesniuosius įgūdžius, tačiau tai neturi tapti rutina ir ne visada viskas pavyksta.
Giedriui: ačiū už tiek daug (kaip visada!) įvairiausių minčių aktualia tema. Kaip tik dabar tenka su vienu projektu dirbti “Istorija aplink mus”, domėtis kasdienybės istorijos galimybėmis, tad tenka padėkoti už kai kurių minčių patvirtinimą.
Ta proga, vienas priminimas visiems. Dar praėjusio dešimtmečio viduryje Lietuvoje vyko toks europinis (ir šalia Europos) tyrimas “Jaunimas ir istorinė sąmonė”. Teko dalyvauti viename seminare, kuriame susiginčijau su pagrindiniu organizatoriumi (Bodo von Borres) dėl rezultatų. Remdamasis mokinių apklausomis, jis įrodinėjo, jog lietuviai mokiniai su arabais ir žydais aiškiai lyderiauja domėjimosi šeimos istorija srityje. Tuo metu patikrinau su savo mokiniais kai kurias išvadas, ir… Beveik pusė savo senelių vardų išvardyt nesugebėjo. Beje, čia man buvo pati geriausia pamoka, kiek galima pasikliauti sociologinių tyrimų rezultatais, ypač kai respondentai – mokiniai…
Taigi, bet čia buvo tik įžanga į vieną pastebėjimą. Jei pastebėjot, prasideda nesusikalbėjimas ir apie kasdienybės istorijos sampratą. Viena pusė, “modernioji”, seka nelabai jau ir naujas, bet dar gana modernias tendencijas – praėjusių laikų kasdienybės istorijos, mentalinių struktūrų tyrimai ir pan. Kita pusė kalba ir apie tokią kasdienybę, kuri yra tikra visai nesenų laikų kasdienybė. Jos, aišku, nesikerta. Manyčiau, kad jeigu pagrindinėje mokykloje (iki X kl.) būtų pakankamai dėmesio skiriama “savai” kasdienybei, tai vidurinėje (XI-XII kl.) galima kalbėti ir apie aukštesnes materijas. Deja, VII-X klasėje dažnai nerandam laiko patiems paprastiems ekskursams į “savąją” kasdienybę, o vyresnėse – … tuo labiau, bet kokiai kasdienybei.
Ger. Gediminai labai keista kad, cituojate Napoleoną, kurios visa asmenybė persmelkta imperialistinėm įdėjom, juk naujausi tyrimai rodo, kad, Napleonai tik reikėjo paklusnių valdininkų ir atsidavusių legionierių, visa kita jį domino tiek padėjo relizuoti imperijos įdėją (istorijos psichologaitai vadina “Korsikos” sindromu). O jūsų siūlomos mintys dėl žinojimo kunigaikščių, valdovų ir prezidentų, vėl suka link politinės istorijos – istorizmo, kurio suklestėjimas siejamas su XIX a. iškilusiomis pasaulinėmis imperijomis, “baltojo žmogaus našta” ir pan. Aš manyčiau, kad akcentas būtų ne žinoti, o suprasti, nes žinoti galima daug ką, bet suvokti, supasti sudėtingiau. O iš kitos pusės viskas laba sąlygiška juk jau seniai B. Andersonas pastebėjo, kad gyvename “isivaizduojamoje bendruomenėje” O kad kasdienybėje pralaimime, kitoms kultūroms aš sutinku, bet manua, kad priežastis slypi tai kad, pas mus visiškai yra paleista letuvišla pop, populiari kultūra, kuri nesugeba artikuliuoti savų vaizdinių, mitų, streotipų. Ne prisideda prie populiarinimo ir mūsų istorikai, rašantys daugiausia makro istorijos lygmeniu, visai nėra mikro istorijos, kuri padėtų pamatyti pvz., kaip matė LDK ir suvokė save XVI a. Lietuvos valstietis, ar miestietis, kur lietuviškas ( a la K. Ginzburgas) Menokkio? Mes kaškaip XIX a. vidury praradę tikruosius Lietuvos piliečius- bajorus, ir sukūrę valstybę anr valstietiškos sąmonės ir pasąmonės pamatų, nesugebam įšsivaduti iš baudžiauniko pasichologijos, čia vertėtų paskaityti neseniai pasirodžiusi straipsnį (jis rašytas dar XX a.) Feliksas Jucevichius. Lietuvis tarp mirties ir mito….