Bandau sau aiškintis, kodėl yra tiek daug nesusikalbėjimo istorijos ugdymo(si) srityje. Kodėl vieni taip stipriai akcentuoja žinias, kiti – gebėjimus, treti – teorijas, kuriomis reiktų grįsti tą ugdymąsi? Žinau, kad panašios bėdos kamuoja ir lituanistus. Girdėjau, jog istorijos ir lietuvių kalbos vidurinio ugdymo bendrųjų programų projektai kelia visiems bene didžiausią galvos skausmą. Kodėl?
Atrodo, randu vieną paaiškinimą. Jis – juokingas, absurdiškas, bet… simptomiškas!!! Ar gali, pavyzdžiui, matematinis ir meninis ugdymas turėti absoliučiai tuos pačius tikslus? Ar biologiją priskyrus tiksliesiems mokslams, ji turės tuos pačius ugdomuosius tikslus kaip ir matematika? Taigi:
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrai įvairiais metais savo parašais tvirtino mokslo šakų, krypčių klasifikatorių. Štai jo dalis:
Tos pačios ministerijos “galvos” jau senokai nebekreipia dėmesio į ministrų tvirtinamus klasifikatorius ir istoriją kartais priskiria socialiniam ugdymui,
o kartais – tiesiog socialiniams mokslams:
Atkreipkime dėmesį, kad likusi “plika” filologija pavadinta tiesiog “kalbomis”.
Išvada: mūsų mokykla iš principo nesusijusi su humanitariniais dalykais.
Ar aš kažkur padariau klaidą?
O šiaip, su tuoj prasidėsiančia MOKYTOJŲ diena, brangieji humanitarai ir kitų mokslo sričių, krypčių ir šakų pedagogai!
Truputi ne visai į temą- kartais pagalvoju, kad gal istorija apskritai ne mokslas, lyg koks pseudomokslas, kaip astrologija- žinios interpretuojamos taip, kaip norima, o ir naudos tos žinios nelabai duoda, iš praeities nesimokoma…
Mariui: tai čia kaip tik į temą. Jei istorija būtų socialinis mokslas, tai iš jos galėtumėm reikalauti kažko konkretaus, panašaus į tai, ką duoda ekonomika, sociologija ar teisė. O jei istorija yra humanitarinis mokslas, tai ir reikalaukim panašiai, kaip iš kalbų. O jei tai yra menas?…
Mano supratimu istorija yra gyvenimo būdas
Bent jau tam, kuris ja rimtai domisi arba iš jos gyvena.
O svarstant ar tai socialinis ar humanitarinis mokslas, manau, kad žmonės turėtų rimčiau mokytis iš jos klaidų ir sėkmių, tada ji būtų artima socialiniems mokslams. O štai dėl humanitarinių mokslų, žvelgiant į pirmą lentelę, man atrodo, kad problema ne istorijoje, o filologijoje, nes ji turi mažiausiai bendro su likusiais išvardintais dalykais, tuo tarpu istorija yra susijusi su jais visais.
Drįsčiau nesutikt su paskutine mintimi, nes man filologija, menotyra, filosofija, istorija, gal net teologija tarpusavyje “nesikerta”. Aišku, kiekvienas galim turėt savo nuomonę.
O štai dėl ankstesnės minties, tai galiu paryškinti tik savo poziciją. Man istorija – humanitarinis mokslas. Mokytis iš jos, be abejo, galima. Kaip kad galima ir iš literatūros mokytis. T.y. iškelti sektinus ir vengtinus pavyzdžius iš praeities, stiprintis sau kažkokias vertybes. Tik jokiu būdu nedaryti to, kas klaidžioja kai kuriose mūsų programose – “remiantis praeities įvykiais, reiškiniais prognozuoti (kažką)”. Tas pats, kas burti iš kavos tirščių!
Truputėlį ne į temą, bet noriu paklausti: gal patartumėte, kokiose internetinėse svetainėse būtų galima pasisemti istorijos dėstymo metodologijos žinių? Esu pradedantis mokytojas, kuris klaidžioja interneto platybių labirintuose
Beje, kas liečia šią diskusiją, tai ant mano diplomo, išduoto prieš gerą dešimtmetį, u-rašyta: “humanitarinių mokslų fakultetas, istorijos dalykas”…
Taip kad istorija turėtų būti humanitarinis mokslas…
Juozui: na, negausiai negausiai aš žinau. Lietuviškasis istorijos didaktikos centras savo senojoje versijoje pateikia savo ir kitų specialistų straipsnius:
http://www.senoji.vpu.lt/popup2.php?item_id=1578
Jei reikia pažiūrėti angliškai, kreipiuosi į asociacijų puslapius:
http://www.history.org.uk/
arba
http://www.euroclio.eu/
Mokantiems rusų kalbą patartina kartais pasižiūrėti:
http://his.1september.ru/
Dėl istorijos pobūdžio – humanitarinis ar socialinis – abejonių kyla nedaug kam…