Apsidraudžiu iš karto – šiuo įrašu TIKRAI nenoriu nieko nei kaltinti, nei teisinti, nei erzinti, nei guosti… Rūpi tik sužinoti atsakymą į klausimą, į kurį atsakymo ieškojau jau maždaug prieš dešimt metų. Jo nežinau iki šiol. Gal čia užklydę turėtų kokių nors man dar negirdėtų argumentų ar pasiūlymų?
Ieškodamas reikalingos informacijos Ugdymo plėtotės centro interneto svetainėje, užklydau į ekspertinio vertinimo dokumentus. Ten viešam naudojimui yra pateikti vadovėlių turinio vertintojų sąrašai. Žmogiško smalsumo skatinamas atsiverčiau tiek senųjų, tiek naujai atrinktų vertintojų sąrašus. Be abejo, domino istorijos vadovėlių vertintojai…
Pagal vieną kriterijų šis sąrašas atrodo taip: penki iš aštuonių vertintojų – aktyvūs vadovėlių autoriai. Vienas – turintis vadovėlių rengimo patirties, tačiau šiuo metu nepasižymintis aktyvumu vadovėlių rinkoje. Likę du vertintojai – istorijos mokslininkas ir pakankamą patirtį sukaupusi istorijos mokytoja – lyg ir nėra vadovėlių autoriai. Beje, keturi iš penkių aktyviųjų vadovėlių autorių ir vertintojų priklauso komandai vienos leidyklos, sparčiai bandančios atkariauti rinką iš „Briedžio“ leidyklos.
Kaip vertinti? Apie visų vertintojų kaip istorijos žinovų kvalifikaciją, profesinį pasirengimą, beveik visų – pedagoginę patirtį ir asmenines charakterio savybes, manau, niekas nieko blogo negalėtų pasakyti. Net atvirkščiai! Kartais jų vardai reiškia tam tikrą kokybės ženklą. Bent man…
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Ar nekils interesų konflikto vertinant savo kolegų, kitų leidyklų parengtus vadovėlius? Čia kalbama ne tik apie galimus tikrus interesų konfliktus. Juk kaip nesunku bus vertintoją a priori apkaltinti už bet kurį neigiamą atsiliepimą apie konkuruojančios leidyklos vadovėlį. Kaip to išvengti?
Kas gali atsakyt?
Informacija
Nauji komentarai
- Eirimas Velička apie MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…
- Evaldas apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- IME apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- Evaldas Bakonis apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
- IME apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
Vadovėlius turi vertinti rinka. Mokykloms turėtų būti palikta galimybė laisvai apsispręsti dėl vadovėlio įsigijimo. Recenzijos turėtų būti viešos ir tik rekomendacinio pobūdžio, padedančios mokytojui apsispręsti dėl vadovėlio kokybės, tačiau sprendimą turi priimti pati mokykla.
Tegul vadovėlių autoriai konkuruoja tarpusavyje. Aš pats nieko blogo vadovėlių įvairovėje nematau, o tarp begalės vadovėlių, aišku, atsiras ir nemaža dalis įvairiausio šlamšto. Bet tai jau pirkėjų ir jų sąžinės (jei pasiduos leidyklų vilionėms) reikalas.
Gerbiamas Evaldai,
noriu paklausti, kodėl leidyklos “Šviesa” 7-10 kl. istorijos vadovėliai nesugebėjo surasti tinkamos vietos rinkoje? Juk leidykla turi didžiausias tradicijas, plačiausiai ir geriausiai išvystytą prekybos tinklą! Kiek man zinoma, dėl neaiškių priežasčių dauguma mokyklų dirba iš kitų vadovėlių tose klasėse.
Atsakymui: pirma, atsiprašau, kad laiku nesureagavau į Tamstos klausimą man kitoje temoje. Bet čia net tinkamesnė vieta. Taigi, nelabai turiu susidaręs nuomonę apie Miko knygas, t.y. pirmiausia – apie istorijos vadovėlį. Vien dėl tos priežasties, kad “nečiupinėjau”. Galiu tik bendrą nuostatą pasakyt, kad visi elektroniniai leidiniai, ypač jei yra ne tik demonstraciniai, vienareikšmiškai reiškia GĖRĮ. Vienintelis dalykas, kuris man užkliuvo susipažinus su pristatymu – kalba. Atrodo, kad gero redaktoriaus rankos tam variantui dar reikėtų. Bet … čia tik mano asmeninis įspūdis iš to nedidelio pristatymo.
Antra, tai ką Jūs parašėte apie vadovėlių rinką, yra tarsi neginčijama. Aišku, valstybinių institucijų (UPC, VLKK ) dalyvavimas šioje rinkoje teoriškai kiek iškreipia tą rinką. Kita vertus, yra ir pateisinimas – didesnė dalis pinigų vadovėliams pirkti plaukia ne iš tiesioginių vartotojų, o iš tos pačios valstybės (per savivaldybes) kišenės. Tad priežastis įsikišti yra tarsi pateisinama. Mokyklos gi yra laisvos pasirinkti vadovėlius. Viešos recenzijos jau atsiranda. O jei dar kita valstybės institucija – ŠAC – kada nors įvykdys ministro įsakymą ir paleis gyveniman Vadovėlių duomenų bazę, viskas šioje srityje bus normaliai…
Man rūpimo klausimo esmė yra truputį kita – ar vienus vadovėlius, nesvarbu kurioje stadijoje – prieš aprobavimą ar jau esančius rinkoje – VALSTYBĖS vardu gali vertinti konkurentai? Kaip tai dera su laisva rinka? Kita vertus, ar yra kitokių variantų?
Aliui: nelabai galiu atsakyti į šį klausimą. Nes žinau daug atsakymų, ir nežinau – kuris teisingas… Gal aš pats čia kiek kaltas, nes vienu metu tai kažkiek ir nuo manęs priklausė. Bet apie tai ir kitus dalykus, kaip kažkiek žinantis tos leidyklos “virtuvę” iš vidaus, nenorėčiau kalbėti dėl korektiškumo sumetimų.
O šiaip, galiu tik vieną bendrą dalyką pasakyti – atsirado leidykla, kuri kiek anksčiau pradėjo dirbti šiuolaikiškesniais metodais, kuri vykdė gana agresyvią rinkodarą (nieko bloga čia neturiu galvoje!), kuri specializavosi šioje srityje – štai ir rezultatas!
Pirma, įvertinkime vadovėlių rinkos inertiškumą ir prisiminkime reklaminį šūkį: ” kartą paragavęs, negali sustoti”. Kiek Lietuvoje yra mokyklų, kurios naudotų vadovėlius , na, kad ir tokia seka: 5 -6 klasė – “Briedis”, 7 -8 klasė “Tyto alba” ir pan.
Antra, ar kelios leidyklos vienu metu sugeba pasiūlyti vadovėlius rinkai ? Kaip įsigalėjo “Krontos” vadovėliai, dėl to, kad “Šviesa” su J. Brazausku priešakyje nepasiūlė nieko naujo. Kodėl paplito “Briedžio” vadovėliai, nes “Kronta” savo laiku nepasiūlė ryškios alternatyvos. Konkurencija, turbūt, buvo vieną kartą dėl 5 klasės, kai kovojo dėl vietos po saule bent 5 leidyklos. Ar “Briedis” sugebės įveikti mokytojų inertiškumą ir nugalėti “Baltas lankas” 11-12 kl. fronte ? Tai yra didžiausia intriga krizės metu ir puikiausias išbandymas rinkodarai. Mano supratimu, vienų ar kitų leidyklų įsigalėjimą rinkoje lemia atsirandančios “dykros”, o ne dalykinis , metodinis naujumas.
Trečia, kiek “socialinis dialogas” , pvz., LIMA ir jos organizuojamos diskusijos, gali padaryti įtaką mokytojų pasirinkimui ?
Ketvirta, kiek patys mokytojai gali kritiškai vertinti vadovėlius, pasinaudodami Bendrosiomis ugdymo programomis, istorijos mokslo ir metodikos naujovėmis ? Juk dabar dažnai būna tokia situacija, jog reikia bet kokio vadovėlio.
ŠMM, kaip viešojo intereso atstovė, turi plėsti “socialinį dialogą” ir didinti vertintojų spektrą, pvz., surinkti rekomendacijas iš LIM’os, tėvų asociacijos, mokinių sąjungos, Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos ar pan. Taip skatinti diskusijas. Dabar yra tik ŠPC vertintojai ir, galbūt, mokytojai.
O dėl “savų” ir “svetimų” vertintojų sąrašuose – “nihil novi sub sole” arba “kaip danguje, taip ant žemės”. Dėl laisvos rinkos: kiek nereikalingų prekų įsiūlo “vardan sveikatos ir natūralumo” įvairios rinkodaros strategijos. Priešingas pavyzdys – MC’Donald’as”. Mano koziris – viešas interesas(turėti gerus vadovėlius tiek moskline, tiek didaktine prasme), kurį turi atstovauti įvairios visuomeninės organizacijos.
Sveiki,
Ot malonu, kad vyksta diskusija, pabandysiu pamėtit savo minčių. Visų pirma, norėčiau dėl sąvokų. Tokia sąvoka, kaip „laisva rinka“ realybėje neegzistuoja, nes nėra tokių dalykų kaip „tabula rasa“ ar „vakuumas“. Tai jau XX a. paneigė Bad Samaritans, Mark Martinez, bei K. Friedman. Egzistuota tik, sakykim laukas kur kovoja įvairios interesų grupės ir kai sakoma, kad „laisva rinka“ įspręs pvz., vadovėlių kokybę, tai reiškia, kad tas „kūdikis“ atiduodamas stipriausių vilku sudraskymui. Tai gi nei ŠPC, nei ŠMM rinkos neiškreipia, o yra grobio dalymosi dalyviai, kaip kokia „Didakta“ ar asmenys tarsi atstovaujantys viešajam interesui. Kita, globalėjant pasauliui, vis sudėtingiau rasti, „švarių asmenų“, o ypač mūsų Lithuania, kuri seniai yra švogerių kraštas. Vienintelė išeitis, kad mokytojai pirkdami vadovėlius, pirmiausia galvotų apie vaikus, o ne asmenį interesą. (ne paslaptis, kad kai kurios leidyklos užhipnotizuoja mokytojus prezentais).
Sveiki,
Smagu, kad palietėte vadovėlių kokybės klausimą. Man, kaip pradedančiajam mokytojui, kyla klausimas: koks vadovėlis yra tinkamiausias 11-12 klasės kursui? Problema tame, kad aš, kaip vienintelis savo mokyklos istorikas, turiu pasirinkti, kokius vadovėlius įsigyti. Tačiau neturiu galimybės perskaityti visus leidžiamus vadovėlius. Gal kas iš savo patirties galėtų patarti?
Dėdei Antanui: ačiū už info. Bandau kiek pasiginčyti (nes toks jau charakteris). Iš išvardytų autoritetų girdėjau tik Frydmeną, tačiau net jeigu tiksliai žinočiau jų visų mintis, man tai joks rodiklis. Jau senokai nebetikiu tokiais pareiškimais, kaip “anot pono Ikso”, pagal “misterį Ygreką”, ar “o Anglijoj skirtingai, nei Lietuvoje, egzistuoja…”. Kažkaip bandau vadovautis klasika ir ir savo protu. O jis man kužda, kad Tamsta tuoj pat paneigėte laisvos rinkos neegzistavimą. Žodžiai “Egzistuoja tik, sakykim, laukas, kur kovoja įvairios interesų grupės, ir kai sakoma, kad „laisva rinka“ išspręs pvz., vadovėlių kokybę, tai reiškia, kad tas „kūdikis“ atiduodamas stipriausių vilkų sudraskymui” ir liudija ne ką kita, kaip tą pačią laisvą rinką. Ji gal ir laukinė, bet ją ir turi apibrėžti interesai – teisėtom ar ne visai priemonėm.
Kadangi ilgai sukausi toje rinkoje įvairiais pavidalais, tai galiu tik pasakyti, kad nei aš kam nors kada “juodai” mokėjau, nei pats esu gavęs nors menkiausios nelegalios naudos tuo metu, kai dirbau reguliuojančioje įstaigoje. Pavyzdžiui, kai tik atsirado “nepriklausomų” ekspertų tvarka, ir žinodamas, kad toliau dar rašysiu vadovėlius, atsisakiau vertinti kitų istorikų produkciją. Gal dabar jau yra kitaip? Nežinau. Nesiginčysiu, bet liksiu toliau prie minties, kad bet koks valstybinių įstaigų vykdomas privataus verslo reguliavimas kiek iškreipia rinką. Tai nėra grynas blogis, nes tikrai egzistuoja, pavyzdžiui, maisto produktų rinkos reguliavimas. Na, o vadovėliai ir negali būti absoliučiai laisvos rinkos objektas, nes didesnė pinigų dalis yra valstybės.
Sutinku, kad nesuinteresuotų žmonių sunku surasti, bet… Yra dvi išeitys: pirma, galima ir toliau naudotis “suinteresuotų” paslaugomis, tačiau aš, kaip vartotojas, tai žinodamas, nepulsiu pasitikėti jų objektyvumu. Jei ir kiti taip elgsis, kam tada bus nauda iš jų darbo? Darbas dėl darbo? Antra išeitis: pabandyti surasti tuos dar aiškiai nesuinteresuotus. Sunku? Sutinku, bet įmanoma. Juk nebūtina ieškoti tik tarp tų, kurie parašė nors vieną vadovėlį. Aš tokių ypatingai prieš neparašiusius vadovėlio neišskirčiau…
Po paskutiniu Tamstos sakiniu galiu pasirašyti!
Juozui: tai, kad dabar didelio pasirinkimo XI-XII klasėje ir nėra. Egzistuoja “Baltos lankos” ir “Briedis”. Apie vieno vadovėlio ypatybes šiame blog’e jau prirašyta tiek ir tiek. Ne apie klaidas, o tiesiog – apie ypatybes… Kitos leidyklos vadovėlis čia dar nesusilaukė dėmesio. Gal kas nors parašys? Asmeniškai aš dabar “mokausi iš jo” – t.y. turiu dukrą vienuoliktokę. Tikrai turėčiau daug ką pasakyt, bet … kam erzint kolegas? Be to, sako, kad jau XII klasei jis yra beveik tobulas…
O nesakysiu dar ir todėl, kad abu šie vadovėliai kitų metų vienuoliktokams jau nelabai betiks. Manau, priežastis turėtų būti aiški?
Giedriui: kolega, esate ir teisus, ir ne. Beveik buvau besutinkąs su žodžiais “Mano supratimu, vienų ar kitų leidyklų įsigalėjimą rinkoje lemia atsirandančios “dykros”, o ne dalykinis , metodinis naujumas”. Galiu paliudyti dviejų vienos leidyklos vadovėlių pavyzdžiu: “Politologijos pagrindai” ir “Pilietiškumo pagrindai”. Jie rinkoje atsirado labai tinkamu laiku… Kita vertus, prisiminiau “Briedžio” atėjimą į VII-X klasės koncentrą. Ryžtingai pasiūlė kitoniškumą ir turim, ką turim. Nebent Tamsta “dykra” dar laikote ne tik tuščią vietą, bet ir vieno vadovėlio egzistavimą rinkoje.
Nesutikčiau su teiginiu “surinkti rekomendacijas iš LIM’os, tėvų asociacijos, mokinių sąjungos, Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos ar pan.” Teoriškai Jūs esate teisus, bet praktiškai? LIMA egzistuoja tik kažkur popieriuje (net iš virtualios erdvės dingo). Mažai man keltų pasitikėjimo kokios nors rekomendacijos iš tėvų asociacijos ar tremtinių ir politinių kalinių sąjungos. Gi ne jiems skirti tie vadovėliai.
O jeigu kas nors pasiūlytų būdą kaip neformaliai išgauti tikrą mokinių (ar bent jų sąjungos) nuomonę, tai būtų daugiau nei nuostabu. Tik … ar ne utopija?
СООБЩЕНИЕ
11 декабря 2008 года Рийгикогу приняло поправку закона об основной школе и гимназии, которая отменяет ранее существовавшую запутанную и неоднозначную процедуру утверждения учебной литературы в экзаменационном центре (REKK). За поправку закона проголосовало 84 депутата.
По новому закону издатель должен декларировать в каждом учебном издании о его соответствии Государственной учебной программе, а также требованиям, установленным министром образования и науки. Соответствующий гриф «Издатель подтверждает: учебник/рабочая тетрадь/рабочая книга соответствует Государственной учебной программе и требованиям, установленным министром образования и науки» должен приводиться во всех выходных данных учебных изданий. Тем самым издатель несет ответственность за качество учебной литературы и полностью отвечает за свою продукцию.
Исходя из нового закона, министерство образования и науки обязано создать к 1 сентября 2009 года в Интернете электронный реестр учебной литературы, которая соответствует требованиям государственной учебной программы. Издатели и учебные заведения смогут пользоваться этим реестром независимо от министерства.
Karoliui: na, kad ir nevalstybine kalba, bet AČIŪ! Pamąstymams erdvės yra. Man atrodo, jog estai, supratę, kad VISKO sukontroliuoti neįmanoma, nutarė NEBEŽAISTI darbo dėl darbo…