Baigiantis metams dažnai apmąstomi nuveikti (ir nepadaryti) darbai, įvertinama įgyta patirtis (analizuojamos prarastų galimybių priežastys), brėžiamos perspektyvos ateičiai. Nedetalizuojant visų smulkmenų, man svarbiausi įvykiai – trys vidurinio ugdymo istorijos bendrosios programos projekto aptarimai, vykę Vilniuje, Klaipėdoje ir Kėdainiuose. Juose įgyta pati didžiausia patirtis, gautos pačios vertingiausios pamokos. Pavyzdžiui, Kėdainiuose, priešingai nei reikalavo žaidimo taisyklės, diskusijos metu sugebėjau užsirašyti tik vieną sakinį. Tačiau atmintyje ilgai išliko mokytojų mintys apie mokykloje vykstančius procesus ir mokinių „paslėptas“ galimybes.
Metų pabaigoje čia užklystančių dėmesiui noriu pasiūlyti ištraukas iš trijų man labiausiai patikusių straipsnių mūsų (ir ne tik mūsų!) švietimo sistemos ir istorijos mokymo tema. Gal tokių straipsnių būta ir daugiau, bet labiausiai įstrigo būtent šie:
Andrius Navickas. Ko mes norime iš mokyklos? [http://bernardinai.lt/straipsnis/-/49467]
<…> Nors pedagoginėse deklaracijose vis dar kalbama apie kritiškos, atsakingos asmenybės ugdymą, praktikoje įsigali informacinė bulimija. Informacija vartojama vis didesniais kiekiais. Numojant ranka į tai, kad didelę dalį gautos informacijos mokiniai po eilinio žinių patikrinimo tučtuojau pašalina iš smegenų kaip svetimkūnį, kaip tai, kas neturi jokios sąsajos su realiu pasauliu.Karštligiškas noras sutalpinti mokinių galvose vis daugiau informacijos veda prie savarankiško, kritinio mąstymo paralyžiaus.
<…> Mokykla daugiausia yra visuomenės, kurioje gyvename, atspindys. Ar visuomenėje, grįstoje vartojimo, konkurencijos ir beatodairiškos skubos principais, gali būti kitokia mokykla? Iš mokyklos reikalaujama suklasifikuoti mokinius. Įvertinti asmenybės brandą daug sudėtingiau, nei testu patikrinti, kiek sėkmingai įsiminta informacija. Mąstymo ugdymas visada yra tam tikra rizika, nes jis reiškia naujų horizontų praplėtimą, įprastų schemų įveiką. Paprasčiau perteikti įprastus, jau išbraidytus mąstymo takus, guodžiantis, kad mokiniai dar per jauni savarankiškai mąstyti.
Albertas Piličiauskas. 30% mažiau – labai gerai, o 30% daugiau – būtų puiku!
[http://www.piliciauskas.info/PAPA/papa51/Papa-51.pdf]
<…> žmogiškoji atmintis ilgainiui išlaiko tik tą informaciją, kurią asmuo bent retsykiais pritaiko praktikoje, o visos kitos „nejudinamos“ žinios išsisklaido lyg ryto migla… <…> Pirma, mažindami savitikslių žinių kiekį palikime tas, kurias teikdami mokiniams sugebėsime įrodyti jų gyvenimišką, t. y. praktinę naudą. <…> Antra, sutaupę laiko, daugiau dėmesio skirkime žmogiškumo „įskiepiams“ – dvasinių, pilietinių, patriotinių, krikščioniškųjų, estetinių ir kt. vertybių diegimui. <…> Taigi 30 procentų „kalimo“ mažinimą norėčiau suprasti ne kaip akademinio laiko perskirstymą, o ugdomojo turinio vertybinių prioritetų kaitą: ieškokime galimybių į pamoką sugražinti jausmus – bet kokių įsitikinimų puoselėjimo pagrindą. Keisis ne tik pamokos atmosfera, bet ir mokinių požiūris į dalyko svarbą, mokytojo vaidmenį jų gyvenime… Keisis pilietiškumo, humanizmo, Tėvynės ir kitų vertybių samprata.
Vytautas Toleikis. Mokykloje reikalingi tik radikalūs pokyčiai
[http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-12-01-vytautas-toleikis-mokykloje-reikalingi-tik-radikalus-pokyciai/53920]
<…> tegul suranda drąsos baigiamųjų istorijos egzaminų klausimynų rengėjai apklausti pusmetį pasimokiusius pirmojo kurso studentus, kiek jie beprisimena Lietuvos istorijos datas, kiek sugebėtų paaiškinti tų datų svarbą mūsų tautos likimui ar atsakytų į naujojo vicemistro Vaidoto Bacio pedagogams įkyriai keliamą klausimą – kodėl?
Paklaustų elementariausių dalykų – kokia Žalgirio mūšio esmė, kas pirma kūrė – Simonas Stanevičius ar Kristijonas Donelaitis, kodėl lietuviai nenori švęsti Gegužės trečiosios, o Vytautui Ladsbergiui nepatinka Juzefo Pilsudskio paminklo pastatymo idėja Druskininkuose, kodėl profesoriaus bendravardis Vytautas populiaresnis už Jogailą etc.
<…> Pažįstu daug studentų – man jie liudija, kad istorijos egzamine mintinai išmoktos datos ar neva svarbios mantros apie jų priežastingumą ir ryšius išgaruoja per pusmetį, o kai kam ir per mėnesį. Na lieka gal 20 % informacijos. Kodėl taip bijoma pažiūrėti tiesai į akis, kad visiškai numokėme, net ne priešų, o savo vaikus?
Ačiū už nuorodas į geras mintis. Dabar supratau, iš kur atsirado tas įdomus egzamine tikrinamų žinių vertinimas, kurį esate minėjęs viename seminare
Ar ne absurdas, kad egzaminą prižiūri universitetus baigę žmonės, kurie niekaip negali “padėti” abiturientams, mat per daugelį jų darbo mokykloje metų tų žinių taip ir neprireikė? Taip išeina, kad abiturientai egzaminuojami iš tokių dalykų, kurių kasdieniniame gyvenime niekad neprireiks, jeigu jie nepasirinks tapti to dalyko specialistais? Tikrinamos nereikalingos žinios?
Pradėsiu nuo deklaratyvių dalykų. J. Rusenas teigia:
a)”istorija yra laiko patirties įprasminimas”,
b)”istorija/…/ reiškia laikiškai sutvarkytą vyksmą” ir “pranešimą apie vyksmą”,
c) “atsakoma už tai, kas padaroma arba nepadaroma./…/Kartu atsakomybė taip pat yra žmogaus veikimo ir nedarymo supratimo ir interpretacijos požiūris”.
R.Dekartas teigia:
a)”tiriamuosiuose dalykuose reikia ieškoti ne to, ką apie juos galvoja kiti arba ką mes patys apie juos manome, bet to, ką galime aiškiai ir akivaizdžiai suvokti intuicija arba patikimai dedukuoti, nes kitaip žinojimo pasiekti neįmanoma”,
b)”norint protą padaryti įžvalgų, reikia jį lavinti, tyrinėjant tai, ką jau atrado kiti, ir metodiškai ištirti visus, netgi pačius paprasčiausius, žmonių menus, bet visų pirma išaiškinančius ir suponuojančius tvarką”.
Šiandien, mano supratimu, tapo mandinga priešpastatyti žinias(konstatuojamas, deklaratyvias ir t.t) ir įgūdžius, išaukštinti praktinę(pragmatinę) ugdymo prasmę. Supriešinti kritišką ir kūrybingą asmenybę su elementariais mokslo ir logikos principais. Kol kas tai yra tik vienų deklaracijų pakeitimas kitomis.
G.Gorskaja(1977) teigia:
a)”Būdingas šiuolaikinės pamokos bruožas turi būti aiškus idėjinis-politinis kryptingumas ir partiškumas. Lavinimo ir auklėjimo uždaviniai per pamoką sprendžiami kartu. Perteikdamas mokiniams mokslo žinias, ugdydamas mokėjimus bei įgūdžius, mokytojas privalo formuoti jų komunistines pažiūras bei įsitikinimus, aukštas moralines savybes, lavinti mąstymą, turtinti ir tobulinti atmintį…
b)”Vienas svarbiausiųjų ir pagrindinių reikalavimų pamokai yra aukštas moksliškumo lygis, t. y. pamokos turinys turi atitikti šiuolaikinių mokslo ir mokymo proceso laimėjimų lygį — paskutiniuosius pedagogikos ir mokymo psichologijos laimėjimus.”
c)”Per šiuolaikinę pamoką, perteikdamas mokiniams žinias, ug-
dydamas mokėjimus bei įgūdžius ir jais remdamasis, mokytojas pri-
valo išmokyti mokinius racionalių pažintinės ir praktinės veiklos
būdų, ugdyti jų darbo kultūrą, išmokyti mokytis. Mokykloje moki-
nys turi įgusti savarankiškai dirbti su vadovėliu, knyga, informa-
cine literatūra, reikia išmokyti mokinius sudaryti paprastą ir išplės-
tinį planą, tezes, konspektuoti, parengti pranešimą, dirbti pagal
instrukciją, išmokyti save kontroliuoti.”
Kartais pokyčiai gali būti labai neženklūs. Partiškumą pakeiskime vertybinėmis nuostatomis, pasinaudokime J. Ruseno ir R. Dekarto mintimis ir naujos bendrosios programos iškeptos. Kad ir kokios deklaracijos bebūtų, mokykloje išlieka amžinas klausimas: kaip ?
Kaip išmokyti įprasminti praeitį ? Kaip išmokyti suvokti atsakomybę už tai, kas padaryta praeityje ?
Apie V. Toleikio mintis pasakyčiau taip, jog mokinių diskusijai, kodėl lietuviai nenori švęsti Gegužės trečiosios, reikalingos plačios žinios ir aukštesnieji gebėjimai.
Pateiktos straipsnių ištraukos konstatuoja švietimo sistemos krizės apraiškas, susijusias su mokyklų tinklo pertvarka, mokytojų darbo apmokėjimu ir darbos sąlygomis, kvalifikacijos kėlimo ir tobulinimo programomis, mokytojų bendruomenės pasyvumu ir aptiškumu ir t. t.
Giedriui: ačiū. Man “užkliuvo” keletas paties minčių.
“Kaip išmokyti suvokti atsakomybę už tai, kas padaryta praeityje?” Atsakymas: Ar verta? Aš nenoriu pats prisiimti atsakomybės už tai, ką mano gentainiai padarė praeityje ir niekad nesistengiau, kad mano studentai ar mokiniai už tai prisiimtų atsakomybę. Įvardyti, vertinti kritiškai – sutinku, bet tik ne jausti už tai atsakomybę. Atsakomybę reikia jausti nebent už savo PATIES praeitį.
“Kad ir kokios deklaracijos bebūtų, mokykloje išlieka amžinas klausimas: kaip? Kaip išmokyti įprasminti praeitį?” Bet juk toliau paties sakinys viską ir paaiškina: “Apie V. Toleikio mintis pasakyčiau taip, jog mokinių diskusijai, kodėl lietuviai nenori švęsti Gegužės trečiosios, reikalingos plačios žinios ir aukštesnieji gebėjimai.”
Be abejo, žinios ir gebėjimai reikalingi, tačiau ką dažniausiai darome mes, mokytojai? Pirmiausia bandom mokinių galvas prifarširuoti gebėjimais palydimų žinių, nieko net neaiškindami, KAM MUMS reikia kažką žinoti apie tą Gegužės trečiosios konstituciją. Tokį klausimą – švęsti ar nešvęsti – geriausiu atveju užduodame apibendrinimui. O jeigu PRADĖTUME nuo tokio klausimo. Iškeliam klausimą, “padarom” problemą – ir pirmyn, mažučiai. Skaitykite, ieškokite istorikų ir politikų nuomonių kad ir “Delfyje”, spręskite, formuokitės savo nuomonę (o tuo pačiu – mokykitės!). Bet… netikim, kad mokinys gali PATS įgyti žinių per labai artimą į realių problemų sprendimą veiklą. Todėl bandom tas žinias per jėgą jam sukišti IŠ ANKSTO. Deja…