ISTORIJOS ŠALTINIAI: NAUDA AR ŽALA?

Buvo laikai, kai istorijos šaltinis istorijos pamokoje buvo suprantamas tik kaip įprastinio mokymo(si) proceso paįvairinimas. Šaltiniai naudoti tik tam, kad pailiustruotų tai, kas jau pranešta mokiniams vadovėlių autorių tekstu ar mokytojo gyvu žodžiu.
Keitėsi laikai, keitėsi ir papročiai.
Maždaug apie 1997-1998 metus istorijos šaltiniai mokykloje įgijo naują prasmę. Kartu su vis sudėtingesnėmis istorijos egzamino formomis istorijos šaltinis pamokoje tapo pilka kasdienybe. Jau penktokai mokomi analizuoti įvairius istorikų dokumentus. (Beje, tuo negali patikėti kai kurie programas kritikuojantys garbūs Lietuvos patriotai, dokumentų analizę laikantys tik universitetų studentų lygio vertu užsiėmimu.)
O kokie yra (turėtų būti) istorijos šaltinių naudojimo pamokoje tikslai?
Istorijos šaltinių, ypač pirminių, naudojimas per pamokas yra panašus į praktinius ar laboratorinius darbus gamtos mokslų pamokose. Dokumentų tyrimas ugdo aukštesniuosius mokinių gebėjimus: informacijos interpretavimo, lyginimo ir klasifikavimo, hipotezių kėlimo ir tikrinimo, požiūrių, nuostatų išryškinimo. Tikriausiai, nereikėtų kalbėti apie specialius istorijos dokumentų nagrinėjimo gebėjimus, tokius, kurie naudojami profesionalių istorikų veikloje? Juk ir gamtos mokslų pamokose pasauliniai ar bent nacionalinio lygmens atradimai nedaromi. Jie tik leidžia per akivaizdžią praktiką įgyti teorinių žinių ar jas įtvirtinti. Tų bandymų rezultatas mokytojams iš anksto gerai žinomas. Tas pats yra ir istorijos pamokose. Reikšmingų istorinių atradimų tikėtis neverta. Tada liktų tokie istorijos šaltinių naudojimo motyvai:
Sudominantis – įsijausti į nagrinėjamą epochą, pažiūrėti į pasaulį amžininko akimis.
Pažintinis – pasisemti faktų ir tuo pačiu suprasti, iš kur atsiranda istorijos žinija.
Gyvenimiškas – įgyti gebėjimų, reikalingų su istorija bent kiek susijusios informacijos, ypač – žiniasklaidoje, supratimui.
Kontrolinis – patikrinti mokinių įgytas žinias praktikoje.
O dabar…
- Kuris iš šių motyvų turėtų vyrauti pamokose? Kuris vyrauja?
- Arba, ką pasako apie istorijos šaltinių naudojimo tikslus tai, jog beveik be išimčių visame vadovėlyje kiekviena pamoka „darbui su šaltiniais“ siūlo vieną ir tą patį nekintantį modelį:
„Remdamiesi dokumentu ir tekstu (iliustracija, žemėlapiu, žiniomis), atsakykite į klausimus“
- Arba, ką apie istorijos tyrimo malonumus galėtų paliudyti tokie klausimai:
1. Šaltinyje A minimas „stiprėjantis Prancūzijos ir Vokietijos lenktyniavimas“. Remdamiesi žiniomis, nurodykite dvi šio lenktyniavimo priežastis.
2. Kelintais metais nustojo egzistuoti valstybė, kurios istorija atsispindi šaltinyje B? Remdamiesi žiniomis, nurodykite bent dvi jos žlugimo priežastis.
3. Remdamiesi šaltiniu C ir žiniomis, nurodykite, kaip vadinama Otono I sukurta imperija. Paaiškinkite, kokią įtaką šios imperijos įsikūrimui padarė Krikščionių bažnyčia.
Ir t.t. ir pan.
Ar Jums tai įdomu? Ar naudinga? O Jūsų mokiniams?

“ISTORIJOS ŠALTINIAI: NAUDA AR ŽALA?” komentarų: 3

  1. Juozas

    Dėkui už šį straipsnelį. Kažkaip sujudino smegenų pilkąsias lasteles, kaipo pradedančiajam… Seniai norėjau paklausti Jūsų nuomonės šiuo klausimu, kadangi vadovėliuose nurodomas darbo su šaltiniais būdavo banalus.

  2. Gediminas

    Ne, nu viskas lyg ir teisingai surasyta. Tik kodel taip yra? Cia gaunas tas pats, ka jau anksciau esu komentaves apie niekam nereikalingu dalyku mokymasi. Gal galit paaiskint savo nuomone apie tai kaip turetu buti? Aciu :)

  3. Evaldas

    Turiu tik vieną paaiškinimą, kodėl taip atsitiko, kad darbas su šaltiniais dažniausiai naudojamas tik žinių išmokimo kontrolės tikslams. Daugiau kaip prieš dešimt metų perimant įvairių užsienio šalių patirtį, buvo perimta tik pati “istorijos šaltinių naudojimo” idėja. Bet tik ji, idėja. O forma dažnai netgi buvo apverčiama aukštyn kojom. Jei anglai, pavyzdžiui, kokiam savo egzamine pateikia vieną klausimą ir reikalauja atsakyti į jį pagal šalia pridėtus 3-4 šaltinius, tai lietuviai dažniausiai pateikia 3-4 klausimus pagal vieną šaltinį. Šis skirtumas, atrodo, bus kilęs iš mūsų nepasitikėjimo vertintojais. Anglai atsakymą į tą vieną klausimą vertina net kokiais 8 taškais, mes tą pačią sumą gaunam už teisingus atsakymus į kokius penkis šešis klausimus. O čia jau prasideda esminiai skirtumai. Norint atsakyti į platesnį klausimą pagal kelis šaltinius ir daugiau nei vienu dviem sakiniais, reikia rodyti aukštesniuosius gebėjimus, be to – savarankiškai. Pas mus to savarankiškumo nebelieka, klausimo sudėtingumas priklauso tik nuo reikalaujamų žinių smulkmeniškumo. Dar toliau – šie a la metodikos skirtumai veda ir į didaktikos skirtumus. Mokymas atsakinėti pagal klausimus yra skirtas KONTROLEI, mokymas savarankiškai išnagrinėti kažkokį klausimą keliuose šaltiniuose gali būti skirtas ir GYVENIMUI…