Bene svarbiausias kasmetinis įvykis istorijos mokytojų bendruomenei – valstybinis istorijos egzaminas. Jis susilaukia didžiausio dėmesio, pačių įvairiausių vertinimų. Vienai kolegei paklausius mano nuomonės, atsakymą suformulavau maždaug taip: “Daugelis šaltinių – žinomi iki skausmo, beveik visos užduotys – standartinės, neoriginalios, programos prisilaikoma, atrodo gana lengvas…” Paseksiu maestro Donato Katkaus pavyzdžiu, kuris įvairiausiose “žvaigždžių varžybų” komisijose neturėdamas labai prie kažko prisikabinti, dažnai vertina taip: “Kažko trūksta”
Bet ši tema ne apie egzamino užduoties vertinimą. Taip jau atsitiko, kad keletą dienų iš eilės teko diskutuoti apie egzamino kontekstą su dviem skirtingais žmonėmis – “eiline” mama ir labai gerai žinomu istorijos egzamino “specu”. Pirmoji piktinosi, jog jos laikais nebuvo tokio “bardako”, tokio slaptumo ir visokiausių skandalų. Antrasis – dėl to, kad egzamino būta pernelyg lengvo, jog jo net sunku neišlaikyti, jog gali būti skandalas, kai paaiškės, kad neišlaikė tik koks nepilnas vienas procentas visų kandidatų.
Bet grįžkime (daugelis) į savo praeitį. “Anais laikais” laikydavome du egzaminus – brandos ir stojamąjį. Mokykla tarsi prisiimdavo atsakomybę už brandą, bet “nusiplaudavo” nuo stojimo. Dabar, viešpataujant vienkanalei egzaminų sistemai, mokykla norom nenorom prisiima atsakomybę ir už stojimą. Norintys pasitikrinti brandą priversti varžytis ir su stojančiaisiais. Nors jiems to ir nereikia visai…
O dabar klausimas – kiek procentų abiturientų “anais laikais” neišlaikydavo istorijos brandos egzamino?
Informacija
Nauji komentarai
- Eirimas Velička apie MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…
- Evaldas apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- IME apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- Evaldas Bakonis apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
- IME apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
Atsakymas į klausimą- išlaikydavo, matyt, visi… (Na bent jau man laikant- visi išlaikėm. Kas svarbiausia: “žinojom”, kad išlaikysim, bet ruošiaus rimtai
)
O šiuometis egzaminas tikrai nesunkus. Dirbu “pagrindinėj” ir nuo kai kurių dalykų šiek tiek matyt nutolęs esu, bet mano supratimu, dešimtokas dinderio nemušęs per visus moklo metus įveriktų be vargo didžiąją dalį užduočių…
P.s. esu sąžiningas tad prisipažįstų, kad ant kelių klausimų būčiau pasimovęs greičiausiai…
P.p.s. Jei tai būtų brandos egzaminas- būčiau atsakęs viską
Vel karai,teritoriju dalybos,zudynes be rimtu priezasciu nusibodo praejusio amziaus egzaminas. Vel kapitalizmas tik 19 amžiuj,šitas egzaminas vien trafaretiškas vienos vadovelių serijos obalsis.Jai dabar baigčiau vidurine,tikrai nepatiktu istorija-nes lietuviškas istorijos mokymas 11-12kl. dvokia naftalinu.
Šarui: taip ir man jis atrodė kažkoks “palengvintas”. Bet kas įdomiausia: teko girdėti, kad praeinamasis balas tik 16; visi džiaugiasi, kad lengvas, bet niekas internete nerašo, kad viską teisingai atliko. Na, pažiūrėsim, kai skaičiukus NEC paskelbs…
Antifui (ar antifai): pritariu, bet… požiūris ne to, kam egzaminas skirtas. Stojam į abituriento “batus”, ir … jam, tikriausiai, džiaugsmas, kad toks primityvokas turinys, kad viskas iki skausmo pažįstama. Kažin ar daug abiturientų būtų pasakę, kad norėjosi ne to, kas yra trafaretiškai pateikta vadovėliuose?
temos iki skausmo pažįstamos, bet tame ir visas keblumas-klausimai pateikti taip, kad ne moksliukas , kuris irgi pasirinko istorijos VE, pasimetė…o gal tai ir buvo klausimų ir egzamino temų rengėjų tikslas-klaidinti, gudriai paklausti ir šitaip:nubyrės”, t.y. neišlaikys tie, kurie neverti istorijos egzamino( tai ne mano žodžiai, apie nubyrėjimą, girdėjau sykį iš labai aukštų asmenų lūpų, ir buvau pašiurpusi nuo tokio požiūrio į mokinius…) temos ir klausimai turi būti konkretūs ir aiškūs, juk ne profesorius ruošiame…
Violetai: laukiam laukiam rezultatų – tada viskas ir paaiškės. Nes dabar tiek iš mokytojų, tiek iš laikiusiųjų egzaminą abiturientų (internete) pasigirsta tokie prieštaringi vertinimai, kad … nieko nesuprantu. Vienas dalykas aiškus – jį išlaikyti buvo labai paprasta. Bet GERAI išlaikyti???
Rezultati,tai viena,bet žiurėkim plačiau..Kodel nuo 1998 m.nebuvo ne vieno uzduociu bloko is XX a. Antros puses,XXI a. istorijos:visuomenių transformacijos,terorizmo apraiškos,globalizacijos iššukiai,kulturų pertrubacijos ir pan. Peršasi išvada kad NEC vadovybe keitesi,kaip ir is dalies egzamino rengimo grupe,taciau stagnacija,sabloniskas-trafaretiskas,enciklopedinis istorijos mąstymas gajus… Todel ir rezultai is kavos tirsciu gaunami,geriausias pvz.atsakymai prie uzduoties neprideti,vis koreguojami ir koreguojami., Ar atsiras kas isplaus tas Eugejo arklides…
Antifai :
O gal žiurėkime taip: nesvarbu tema, o svarbu kiek yra klausimų KAS ir KODĖL?
Iš tikro – galėtų kas nors visais įmanomais pjūviais visas egzaminų užduotis išanalizuot.
Tiesa, didelis kliuvinys būtų – partizanų kovos, Nepriklausomybės atstatymas… 
O šiaip, kai kurios temos, kurioms sunku buvo ką nors tinkamiau ir nesibaiminant, kad mažučiams bus sunku, sukomponuoti iš egzamino programos dingo (baltai, senovės Rytai). Taigi, pagal analogiją, XX amžiaus antrą pusę ir XXI a. pradžią galima būtų braukti iš egzamino programos. Pateisinimą sukurpti nesunku – “paskutinieji 70-50 metų nėra istorija”
Ir dar vienas pastebėjimas: kartais ir be KODĖL (čia aš tiesiogine prasme) galima paklausti daug reikšmingiau ir prasmingiau (pvz. Kodėl vs Kurios priežastys lėmė…). Turiu jau tokią karčią patirtį, kai vienas a la ekspertas vadovėlio rankraštyje skaičiavo tik žodį KODĖL, užmiršdamas, jog to paties galima ir kitais žodžiais paklausti.
O šiaip, visi KAS ir KODĖL nublanksta prieš KOKIĄ REIKŠMĘ ŠIANDIEN TURI…”
Patikslinu
KAS – reikalingas tik faktas
KODĖL- priežastys,pasekmės, aplinkybės, reikšmė.. ( na truputį giliau).
Turėtų dominuoti KODĖL…
Svarbu ir kas ir kodėl. Ir žinoma pasiteisinti pas mus oi kaip mokama…:) Tai jau nebe istorija, ar dar ne istorija
bet iš tiesų, kaip ant delno krizė egzaminų užduočių rengėjų galvose 
O jei rimčiau, kodėl pas mus stokojama užduočių kur reikia įvertinti vieną ar kitą istorinį reiškinį ar procesą, pateikti kritišką problemos supratimą ir pan…
retorinis klausimas: kaip objektyviai įvertint mokinio požiūrį į vieną ar kitą procesą ar asmenybę? Liūdna buvo girdėt kai sužinojau, kad dešimtuką būčiau gavęs už lt. egzaminą jei būčiau rašęs ne apie Baltušį…
(veiksmas-1994 vyko) kartu ir dar paklausiu: kas imsis balais/procentais įvertint 12-oko atsakymus apie pokarį, kurio senelį partizanai ar “partizanai” nušovė? Visvien liks “politiškai teisingesni” atsakymai (rus. terminas- geresnis). Natūraliai kyla dar vienas klausimas: kam reikalingas kritinis mąstymas (apart žingeidaus mokinio ir darbą mylinčio mokytojo) jei egzistuoja “labiau teisingi atsakymai”? 
berods porą kartų paklausiau to paties…
Šarui: norim mes to ar ne, egzistuoja tam tikri visuomenėje nusistovėję standartai, kartais tampantys tautiniu naratyvu. Tikriausiai sutiksit, kad sunku būtų rasti Lietuvoje piliečius, kurie priešintųsi nuomonei, jog partizanai APSKRITAI kovojo prieš okupantus ir kolaborantus. Vieną ar kitą išimtį (na gerai, kelias dešimtis išimčių) suabsoliutinti ir jomis pakeisti bendrąjį partizanų kovos vertinimą??? Tikrai būtų nebe nuomonė, o tiesos iškraipymas. Kur ir kam čia reikalingas kritinis mąstymas? Gal pasinaudosiu vieno projekto, kuriame kažką kuriu, medžiaga apie (įsi)vertinimą trim lygiais:
I lygis – “Suprantu, kad partizanų kovos Lietuvoje šiandien vertinamos nevienareikšmiškai: kad galima rasti šios šlovingos Lietuvos praeities vieną kitą neigiamą vertinimą.”
II lygis – “Galiu paaiškinti, jog sovietmečiu partizanai oficialiai buvo vadinami „liaudies priešais“ ir „banditais“, ir toks vertinimas kilo dėl jų priešinimosi tai pačiai sovietinei santvarkai. Suprantu, kad dabar jų veiklos teigiamas vertinimas yra susijęs su tuo, jog gyvename laisvoje valstybėje, kurios jie siekė savo kova.”
III lygis – “Teigiamų ar neigiamų Lietuvos laisvės kovų vertinimų kilmę pirmiausia bandau susieti su tų vertinimų autorių patirtimi, jų santykiu su Laisvės kovomis: šeimos, giminės patirtimi, įgytu išsilavinimu, politinėmis pažiūromis.”
Manau, kad čia įžiūrėtume kritinio mąstymo naudą. Ar ne?
O dėl egzamino: jau senokai sakiau ir toliau lieku įsitikinęs (apie tai yra ir šiame tinklaraštyje), kad su dabartine egzamino forma (pasirenkamų atsakymų klausimai ir trumpų atsakymų klausimai, kuriuos dar daugiau apriboja naujiena – atsakymų lapas) jokio tikro kritinio mąstymo nei įvertinsime, nei paskatinsime.
su viskuo aš sutinku
na, nevykusį pvz paėmiau. Klausimas ar kam reikia pokyčių jei “egzaminui galima pasiruošt išmokus “100 datų, 100 sąvokų ir 10 žemėlapių peržvelgus”?
Šarui: geras klausimas. Manau, kad daugeliui esamų ir būsimų abiturientų, o ypač istorijos mokytojų patinka ir tinka principas “Kaip radom – taip ir paliksim!” Aš tikrai tą puikiai suprantu ir, turėdamas savo gal kiek kitokią nuomonę (kuri priklauso ir nuo mano kiek kitokių santykių su mokykline istorija), pateisinu daugumos valią. O jei teisingai suprantu – jokių kardinalių pokyčių artimiausioje ateityje ir nenusimato…
“..jei “egzaminui galima pasiruošt išmokus “100 datų, 100 sąvokų ir 10 žemėlapių peržvelgus”?”
Nevisada ( patirtis sako)..Reikia dar mąstymo.
Pritariu gerb. Evaldui, kad dabartinio egzamino forma smarkiai nutolusi nuo tikslo – istorinio mąstymo ugdymo. Šarui – kitos šalys D. Britanija, Vokietija, Lenkija – tai daro sėkmingai. esu matęs šių šalių užduotys, ten aiškai aprašyta, kaip vertinimas užrašytas mokinių požiūris. Nieko nėra neįmanomo, tai liudija ir gerb. Evaldo pateiktas pavyzdys. O visų antra, niekada nesutiksiu su putino retorika ir jo traumuotais posakiais (ale- politiškai teisingas, korektiškas ir pan.). Manyčiau išsilavinusiam žmogui nereikia taip kalbėti. Kita – nesutinku, su posakiu “Kaip radom – taip ir paliksim!” – būtina kaita ir atsinaujimas, nes mes dabar egzaminuodami savo vaikus su tokiom užduotim juos apvaginėjam ir apgaudinėjam, pasaulis jau smarkai pasikeitė nuo XIX a. O pabaigai, beždžionės gali išmokti apie 150 žodžių, panašiai ir delfinai…
Taigis su gerb. dėstytojo (metus ir mano buvo
) nuomone aš sutinku. Kalbant apie politkorektiškumą- aš matau dabartinę Lt situaciją o ne Putiną: lietuviai žydšaudžiai, gėjų paradai, ES- gėris ir t.t.. (šia tema nesiūlau diskutuot, nes matyt nesutarsim 
), o kad egzaminą delfinas dabartinį gali išlaikyt, sutiksiu. Gerai tai ar blogai, nežinau. Aš su aštuntokais/dešimtokais dalį pamokų prašneku apie “gyvenimą” ir matau tame daugiau naudos nei diskusijose “kur Voruta stovėjo”- išmoks gi 11/12 -oj tas delfino/beždžionės žinias… Smerkit dabar 
Šarui: o už ką čia smerkti? Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę. O vienas dalykas man ypač patinka – kad iki dešimtos klasės (kiek suprantu – įskaitytinai?) nerengiama laikyti istorijos egzamino. O tai kartais pasitaiko per seminarus išgirsti, jog jau VI klasėje istorija dėstoma atsižvelgiant į tai, “ko reikės egzaminui”…
ruošias vis tą egzaminą/patikrinimą priimt istorijos ar bendrą su kitais mokslais dešimtokams… Gal ir gerai… O nuo 6 klasės ruošt egzaminams- marazmas (IMHO). Na, nebent atskiras asmenybes. Mokykla, šeima yra griaunama/sugriauta (vėlgi- mano nuomone). Eilinis mokinys gauna daugiau naudos (kad ir pilietinės ar kritinio mąstymo) išgirdęs: “atsiprašau. buvau neteisus; kaip sekas? ir t.t.” Dirbdamas “smagiam” Vilniaus rajone, savo darbo įvertinimą matau vakare/naktį eidamas iš svečių ir sutikęs poagresyvių paauglių kompaniją, matydamas slepiamas cigaretes su žodžiais : “labas vakaras”… Tada daug kas pasidaro nesvarbu nes suvoki, kad net ir neišlaikęs/nelaikęs/išlaikęs puikiai abitūros egzamino mokinukas nuoširdžiai dainuoja: “aš tikrai myliū Lietuvą…”
už klaidas nebarkit (pačiam gėda) rašau tele3onu- tekstas ne visas telpa parasytas…
Sutinku, kad kalbėjimas apie gyvenimą yra vienas iš istorijos mokymo aspektų, juk anot klasikų – istorija gyvenimo mokytoja
Dėl šeimos griovimo, tai manu, kad dabar matom jos transformacijos procesą (juk tęsiasi XX a. antroje pusėje prasidėjusios trys revoliucijos: seksualinė, genderio ir šeimos). Dėl X kl. patikrinimo – jei jį pavers “tautišku – kančių – kovų ir pasimėgavimo jomis” patikrinimu, tai tik sprausim žmogaus mąstymą į nacionalistinę Prokrusto lovą. Tik tenka apgailestaut šiandieninis istorijos egzaminas – “užsišaldė” 2000 m. būsenoj – kad ir šiemetė užduotis marksistiškai – leninistiškai teigdama, kad tik XIX a. prasidėjo kapitalizmas… 
Antifai: bet mes ir vėl grįžtame prie to paties – ar gali egzaminas būti priekyje viso mokymo? Ar egzamino paskirtis – daryti revoliuciją?
Net įdomu pasidarė, tai puoliau tikrinti. Jeigu konkrečiai, tai vieninteliame dabar egzistuojančiame XII klasės vadovėlyje juodu ant balto atspausdinta: “Pramonės perversmas, iš pradžių gana palankiai europiečių sutiktas, galutinai panaikino feodalizmo liekanas, įtvirtino kapitalistinius gamybinius santykius. Iki perversmo kapitalistinė santvarka daugmaž buvo susiformavusi tik Didžiojoje Britanijoje, o po jo kapitalizmas įsiviešpatavo visoje Europoje” (p. 50) ir t.t. ir pan.
Tad ir klausimas: ar būtų moralu tikėtis iš egzamino to, ko negalima rasti vadovėliuose?
Ar būtų pateisinama reikalauti iš abiturientų egzamino metu ginčytis su vadovėliu?
Taigi, egzaminas – tik atspindys dabartinio mūsų istorijos mokymo (supratimo) lygio, kurį parodo pažangesnių istorikų parašytas ir docentų, daktarų parencenzuotas vadovėlis.
Papildymas:
dėl įdomumo dar perverčiau ir XI klasei skirtą vadovėlį, ieškodamas modernių įžvalgų apie kapitalizmą. Deja deja… Temą “Feodalinė viduramžių visuomenė” radau, luominę visuomenę ir amatininkų cechų sistemą Apšvietos laikais (taigi, net XVIII a.) radau, o kapitalizmo … ne.
Šiaip, smagu diskutuot, bet ryt iš diskusijų pasitraukiu – nepykit, jei neatsakysiu. Ryt “varau už Lietuvą” – t.y. važiuoju Rygon Jono Valančiūno ir jo kompanijos palaikyt. Principo reikalas irgi nėra paskutinėje vietoje – prieš brolius ir kaimynus lenkus žais…
Klausimas diskusijos dalyviams:
jei kažkas negerai su egzaminu, tai koks pirmas žingsnis turėtų būti jį keičiant? ( esė, atsisakyti kl . su pasirenkamais ats., prisiminti INFOtestą)
Pajuokausiu: viskas su juo gerai, išlaikė gi ~97%
Pirmieji žingsniai (iš serijos “Jei aš būčiau…”):
Ideologinis I – apsibrėžti, koks iš tikro yra mūsų istorijos egzamino tikslas. Įvairiom prasmėm – brandos ar atrankos, žinių ar gebėjimo naudotis žiniomis, ir pan. Galų gale – kokių prasmingų “čia ir dabar”, “visur ir ateityje” žinių ir gebėjimų puokštė yra reikalinga?
Ideologinis II – nekvaršinti galvos dėl egzamino programos turinio smulkiosios tematikos – kam reikalinga skirtinga egzamino programa, jei yra bendroji programa? Tiesa, šis žingsnis privalo būti žengiamas po pirmojo žingsnio.
Praktinis I (jei norima išlaikyti tradiciją, t.y. tai, ką turime) – dabartinę egzamino formą, sumažinus užduočių per pusę, “permesti” į buvusio Infotesto formatą, o vienam ar porai dabartinių šaltinių blokų pateikti po vieną užduotį ir skirti bent pusę puslapio atsakymui.
Paaiškinu: pirmąją dalį, kuri susideda tik iš ABCD, ir/ar vieno žodžio, vieno skaičiaus įrašų, patikrina “protingasis” kompiuteris ir nereikia jokių vertintojų. Antrąją dalį vertina vertintojai. Abiejų dalių balai sumuojami.
Praktinis II: ai, tiek to, nenervinsiu…
Tokie tad bedarbio su dviejų metų stažu pastebėjimai…
* * * * *
Bet tai nesvarbu. Svarbiausia – mūsų jaunimas Rygoje vakar smagiai nugalėjo Lenkijos jaunimą. Ir aš ten buvau, ir aš vilkėjau pakeliui nusipirktus žalius marškinėlius su užrašu, trispalve, ir aš rėkiau iki užkimimo, saikingai gukšnodamas “Aldarį” ir drebėdamas, kad galiu rasti surakintą ne visai pagal taisykles (dėl laiko ceitnoto) pastatytą automobilį… Smagu pasiimti netikėtų atostogų
O kaip dėl pačios istorijos mokymo praktinių tikslų? Aš, matyt, esu per daug kvailas, nes savo mokiniams nerandu argumentų, kodėl reikia istorijos mokytis.
Ateina man toks “kaimo spinta” 1,90m x 150 kg ir sako: “Nu kam man ta istorija reikalinga? Ko jūs čia ardotės? Aš suprantu – matematika reikalinga babkėms išmokt skaičiuot, užsienio kalba reik žinot tam, kad važiuosiu į užsienį dirbt, o kam man reikalinga istorija???”
Ir aš, apart teorinių tikslų (“ugdyti dorus piliečius ir t.t.”), nerandu praktinio argumento tokiam klausimui atremti. Gal kas gali patarti?
Juozui: šiaip reikėtų gal ir naują temą tuo klausimu atidaryti. Bet nelabai yra tam laiko… Tai aš tiesiog nukopijuoju kolegių (S.Laurinavičienės, J.Litvinaitės, A. Pačkauskienės) mintis iš naujo VII klasei skirto vadovėlio. Gal kas nors tiks?
Istorijos mokslas atskleidžia žmonijos patirtį
Patirtis praturtina, praplečia akiratį, atveria įvairias galimybes dabarties pasaulyje. Kaip sakoma, kam išradinėti dviratį: tiesiog pasinaudok tuo, ką žmonija jau yra išmokusi ir žino. Demokratija atsirado dar senovės Graikijoje. Tačiau prireikė beveik pustrečio tūkstančio metų, kad susikurtų šių laikų demokratija. Per visą tą laiką žmonija kaupė patirtį apie valstybės gyvenimą. Vienos valdymo formos keitė kitas, keitėsi įstatymai, valdžios galios visuomenei. Tik XVIII a. kai kurie filosofai ėmė siūlyti grįžti prie demokratijos. Aišku, patobulintos, atnaujintos, papildytos patirtimi ir žiniomis demokratijos. Šių laikų istorikas didžiausiam demokratijos priešininkui nesunkiai įrodys, jog iš visų valdymo formų demokratija žmonėms yra parankiausia.
Istorija yra gyvenimo mokytoja: iš praeities klaidų mokomės
Žmonijos klaidos – geriausias pavyzdys dabarties žmonėms, kuo gali baigtis vienoks ar kitoks elgesys. Istorija – tarytum žmogaus vaikystė, kurioje jis išmoksta daugelio svarbių dalykų. Po Pirmojo pasaulinio karo įsitvirtino nuomonė, kad kiekviena laisva valstybė gali rinktis norimą valdymo formą. Tad pasaulis ramiai žiūrėjo, kaip Vokietijoje įsigali nacistinė diktatūra, naikinamos žmogaus teisės. Rezultatas: po šešerių metų diktatūros naciai pradėjo žiauriausią pasaulyje vykusį karą – Antrąjį pasaulinį karą. 1945 m., po karo, buvo įkurta tarptautinė organizacija – Jungtinės Tautos (JT), ji įsipareigojo bendromis pastangomis ginti demokratiją ir žmogaus teises. Pasaulis pasimokė iš savo klaidų: niekas nebenori Trečiojo pasaulinio karo.
Istorija paaiškina šių laikų reiškinius, įvykius, padeda suprasti dabartį
Šiais laikais diduma Lietuvos tikinčiųjų – katalikai, nors gretimoje Latvijoje vyrauja protestantai. O štai kita mūsų kaimynė – Lenkija – katalikiška šalis. Kodėl dviejose baltų valstybėse įsigalėjo skirtinga Krikščionių bažnyčia? Išmanantieji istoriją tai labai lengvai paaiškina: krikštas Lietuvoje paplito iš Lenkijos, o latvius pakrikštijo Kalavijuočių ordinas – vėliau jis virto protestantiška Livonijos valstybe. Religinis bendrumas padėjo Lietuvai ir Lenkijai dar labiau suartėti: jos apie 200 metų turėjo bendrą valstybę. Ir dabar Lenkija ir Lietuva yra partnerės, glaudžiai bendradarbiauja įvairiose srityse.
Istorija leidžia numatyti ateitį, įžvelgti dabarties galimybes
Istorikai, gerai pažįstantys praeities reiškinius ir žinantys jų padarinius, poveikį žmonijos raidai, padeda įvairių mokslų specialistams numatyti, kaip ateityje plėtosis vieni ar kiti reiškiniai, kokių padarinių galima tikėtis iš to, kas vyksta šiuo metu, kokių galimybių yra dabarties pasaulyje. Šių laikų Lietuvoje didelė problema – žmonių abejingumas savo valstybei. Beveik pusė rinkėjų nedalyvauja rinkimuose, nemažai žmonių sako nesidomintys politika. Istorikai įspėja, kad toks pats žmonių abejingumas savo valstybės gyvenimui buvo pastebimas ir 1940 m. Tais metais Lietuva prarado laisvę. Taigi reikia dalyvauti šalies politiniame gyvenime arba – kaip jūs, septintokai, – mokytis tai daryti.
Istorija pateikia pavyzdžių, kurie padeda spręsti dabarties problemas, atsakyti į neaiškius klausimus
2008 m. Lietuvoje ir pasaulyje kilo ekonominė krizė. Įvairių šalių vyriausybės rinkosi skirtingus būdus šiai krizei įveikti. Ne vieną jų pasiūlė istorikai – juk tai ne pirmoji pasaulyje krizė. Visų didžiausia kilo dar 1929 m. Atidžiai ištyrinėję vyriausybių veiklą ir žingsnius tais metais, istorikai mato, kokių rezultatų davė jų sprendimai. Be to, paaiškina, kaip į įvairius sprendimus reaguoja žmonės. Politikai svarsto, ar jie nori tokių pat rezultatų, ar geresnių, ir pagal tai renkasi vienokį ar kitokį krizės įveikimo būdą.
Istorija įkvepia kūrybai, žadina vaizduotę
Sunku būtų suskaičiuoti, kiek yra pastatyta istorinių filmų, parašyta istorinių romanų, pastatyta istorinių spektaklių, nutapyta istorinių paveikslų. Matyt, kiekvienas paminėtumėte bent po vieną.
Istorija atskleidžia žmonijos, pasaulio įvairovę
Su ja susipažinus, lengviau šiame pasaulyje veikti, prisitaikyti, reikštis. Kiekvienas sumanus verslininkas, ketindamas plėtoti verslą svečioje šalyje, pirmiausia susipažįsta su jos istorija, papročiais. Parodydamas būsimiems verslo partneriams savo išmanymą apie jų šalį, jis palankiai juos nuteikia. Be to, jis žino, kaip reikia elgtis, bendrauti, kad nepažeistum tos šalies mandagumo ir elgesio taisyklių. Pavyzdžiui, nederėtų trukdyti italo pietų ir popiečio poilsio – tai jam būtų didžiausias įžeidimas. O štai verslo pietūs su amerikiečiu – labai geras sprendimas.
Istorijos pažinimas atveria amžinąsias vertybes, pagrindines gyvenimo žmonių bendrijoje taisykles
Dabarties pasaulyje amžinosiomis vertybėmis laikoma demokratija, žmogaus teisės, kultūrinis savitumas, o svarbiausios gyvenimo bendrijoje taisyklės – taikus sambūvis, bendradarbiavimas, pakantumas. Žmonija žino, kad jų išsižadėjus lauktų kančių istorija: karai, prievarta, žudynės.
Istorija padeda atsirinkti vertingą, saugotiną paveldą
Vilniuje, prie dešinės Neries krantinės, priešais Gedimino bokštą stūkso Sporto rūmai. Šį apleistą pastatą ketinta nugriauti: sovietinių laikų architektūra nesanti vertinga, o žemė po pastatu brangi, tiktų prašmatnių gyvenamųjų namų statybai. Istorikai pasipriešino: svarbi ne vien architektūrinė pastato vertė. Šiame pastate įvyko Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas, čia buvo pašarvoti laisvės gynėjai, Sausio tryliktosios aukos. Todėl 2006 m. šis pastatas buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
…jeigu juokaujant toliau, tai netoli ir 99.9 proc. bei 2011 m. abiturientai istorijos egzaminą išlaikė sėkmingiau nei pernai…
O jei kalbant rimčiau, tai atskleidžia dabartinės švietimo politikos moralinį bankrotą. Kalbant apie egzamino kaitą tai gerb. Evaldo nubrėžtos kryptys teisingos, panašus modelio istorijos egzaminą turi mano anksčiau minėtos šalys. Tikslas – “visur ir ateityje” yra prasmingiausias (nes kol rašiau, esama diena tapo istorija:) ir žinoma prasmingai atrenkant šaltinius II daliai, pasvertus, aktualius, o ne kaip dabar kortų gamyba arba žemėlapis – karikatūra pradėjusi savo odisėją 1997 m. po vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius ir pergalingai 2011 m. pasiekusi istorijos brandos egzamino užduotį 
o dėl absurdų ir klaidų vadovėliuose, bevelyčiau pasielgti kaip vienas įžymus žmogus pasielgė su vėluojančiu laikrodžiu (gaila nepamenu jo pavardės:( juk visas www prieš akis 
O apie istorijos naudą man patinka iš čia… http://www.historians.org/pubs/free/WhyStudyHistory.htm