YPATYBĖS? AR NEIGIAMYBĖS?

Kai DIALOGAS paskelbė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pareiškimą apie istorijos mokymą(si) (, žr. „Lietuvos istorijai mokyklose – deramą statusą!“, „Dialogas“, 2012 Nr. 6), kilo pagunda paviešinti savo nuomonę. Atsisėdus prie kompiuterio, parašius keletą sakinių, nusprendžiau „Ne, neverta!“ Apie ką rimtai galima diskutuoti su žmonėmis, kurie, nors patyrę šilto ir šalto, nors turi daug neginčijamų nuopelnų saugant ir stiprinant Lietuvos valstybingumo tradicijas, tačiau truputį atsiliko nuo modernių ugdymosi idėjų? Be abejo, jų siūloma istorijos mokymo(si) samprata atėjo iš jų pačių mokymosi patirties, papildant supratimu, kad istorija „keičia spalvas“. Anksčiau buvo ugdomas sovietinis pilietis, dabar reikia ugdyti Lietuvos pilietį. Anksčiau didžiausia vertybė buvo klasių kova, tad dabar reikia kalbėti apie tautos kovą. Ir t.t. ir pan…
Jau vien istorijos interpretacinių gebėjimų ugdymo neigimas, aiškiai parodo, kad šių garbių žmonių tarpe tikriausiai nėra nė vieno „veikiančio“ istorijos mokytojo. Ar verta tokiu atveju „laužyti ietis“ iš anksto nevaisingumui pasmerktoje diskusijoje?
Kas kita – reaguoti į buvusio kolegos mintis „Dialoge“. Susipažinau su Vilniaus Licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus samprotavimais apie LPKTB pasiūlymus (, žr. „Istorijos mokymo ypatybės šiandienos mokykloje“, „Dialogas“, 2012 Nr. 8). Tenka atsiliepti į jo pasiūlymą straipsnio pabaigoje: „Be to, viešojoje erdvėje reikėtų pradėti rimtesnę diskusiją apie istorijos mokymo prasmę ir vertę.“  Nežinau, ar ši vieta atitinka viešosios erdvės sampratą, tačiau toliau teikiamos mintys tikrai nėra skirtos vien asmeniniam dienoraščiui.
Pradžioje – bendri įspūdžiai. Perskaičius visą straipsnį, kilo labai prieštaringos mintys. Viena vertus, jau tapo tradicija, kad S. Jurkevičiaus periodiškai pasirodantys vieši pamintijimai pasižymi negatyvo vyravimu. Taip, situacijos analizė atlikta, kritikos daug, o pozityvo, realių pasiūlymų nėra. Ir tas negerai, ir anas kritikos neatlaiko. Kokį vaizdą gali susidaryti skaitytojas? Vardijam: vyrauja neigiamos nuostatos visuomenėje, valdžioje esantys liberalai nesiima realių veiksmų patriotinėms vertybėms stiprinti, pilietiškumo pagrindų ugdymas mokykloje yra bevertis, mokykliniame istorijos kurse viešpatauja mechaninis faktų mokymas, mokytojai nekalba atvirai, istorijos programa niekur neveda, mokiniai nesupranta istorijos prasmės net baigdami mokyklą. Taip ir kyla pagunda šiai minčių puokštei pritaikyti paties autoriaus teiginį: „Sunku puoselėti patriotiškumą, kai aplinkui klesti savinieka…“
Be abejo, jokių ginčų nekyla dėl autoriaus pažertų kontrargumentų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijai. Jokių abejonių dėl pačios pirmosios straipsnio dalies nėra taip pat. Atvirkščiai, kalbos aiškumas, minties tikslumas, kad ir neigiamas, tačiau visuminis dabarties visuomenės situacijos matymas negali nežavėti. Tačiau ką ir kaip keisti? Na, nebent artimiausioje ateityje pakeisti ką tik pakeistą programą… Daugiau jokių konkrečių ir pozityvių pasiūlymų.
Lieka neaiškios konceptualių istorijos didaktikos dalykų suprimityvinimo straipsnyje priežastys – vietos laikraštyje pritrūko ar tiesiog nenorima pamąstyti apie tikruosius istorijos mokymo(si) tikslus. Antai, S. Jurkevičius užduoda tarsi ir teisingus, teisėtus klausimus: „Kodėl mums niekaip nepavyksta išmokyti net pagrindinių faktų ir įvykių, kartojant juos metai iš metų? Kodėl daugeliui mokinių nepatinka mokytis Lietuvos istorijos?“
Autoriui atsakymas paprastas: „… paviršutiniškas nuolatinis faktų kartojimas yra nepatrauklus ir neturi jokios išliekamosios vertės. Jeigu šie faktai nesiejami su skirtingomis interpretacijomis ar požiūriais, jų žinojimas neturi jokios vertybinės prasmės.“
Man, deja, neatrodo, kad taip paprastai galima viską paaiškinti. Tarkim, faktai bus susieti su skirtingomis interpretacijomis ar požiūriais. Kas tada? Faktus papildančių interpretacijų žinojimas jau suteiks vertybinę prasmę? Skirtingų praeities faktų ar reiškinių įvairiausios interpretacijos padarys istoriją įdomią XXI amžiaus mokiniui? Drįstu abejoti. Apskritai, faktų su juos gaubiančiomis interpretacijomis žinojimas didelė vertybė yra tam, kas iš jų pelnosi duoną – istorikui. Gal dar istorijos mokytojui. Kita kategorija žmonių, kuriems tai gali atrodyti vertybė, – pakankamą gyvenimo patirtį turintys ir prisimenantys kitokį istorijos interpretavimą žmonės. Be abejo, jei vaikystėje ar jaunystėje į galvą kalė vienus dalykus, o dabar jie vertinami net priešingai, tai gal ir bus aktualu pasidomėti. O jei ne? Jei visa tai neišgyventa asmeniškai? Jei apie kitokius, jau pasenusius vertinimus paauglys sužino tik iš to paties istorijos vadovėlio? Jei prie tų mokiniui ne(be)aktualių faktų reikės mokytis ir juos teigiančių ar neigiančių interpretacijų?
Aš nesiūlau atsisakyti supažindinti mokinius su skirtingais vertinimais ar skirtingais požiūriais. Aš tik siūlau nepadaryti jų istorijos mokymosi tikslu ar net vertybe. Ko mes tikrai dar nesugebame padaryti, tai aktualizuoti (čia ir dabar) istorijos problemas. To kaip tik ir neradau S. Jurkevičiaus pasvarstymuose. Ne skirtingų praeities vertinimų žinojimas turi atvesti prie dabarties problemų aiškinimosi, o atvirkščiai – dabarties problemų analizė turi vesti prie natūralaus poreikio žinoti apie galimas, praeityje buvusias alternatyvas.
Beje, apie kokias „nepatogias“ temas kalbama straipsnyje? Gal laikas įvardyti tą siaubą baubą, kuris bijo ar nenori kalbėti apie nepatogius dalykus? Kam ir kokios temos yra nepatogios mūsų demokratinėje valstybėje?
Toliau, straipsnyje kalbama apie brandų istorijos mokymą pagrindinėje mokykloje ir dar brandesnį – vidurinėje. Vėlgi, situacija nupiešta gana tiksliai ir taikliai: „Giliau išdiskutuotos temos padėtų mokiniams ne tik įsiminti faktus ir suprasti istoriją, bet ir emociškai pajusti jos mokymosi prasmę. <… > Išdėstę faktus ir elementarų supratimą apie procesus, nežengiame į tikrąjį istorijos pažinimo lauką.“ Taip ir norisi paklausti autoriaus: „Kaip tai galima padaryti? Kada mes galime žengti į tikrąjį pažinimo lauką? Kaip iššokti iš tos tik parengiamosios, t.y. faktų, stadijos, turint to-o-o-o-kią plačią istoriją ir tik dvi ar tris savaitines pamokas?“ Logiškai samprotaujant, sumažinus mokymo programą, atsikračius dabarčiai neaktualių temų balasto, padidėtų galimybė būtent giliau išdiskutuoti Lietuvai svarbias temas, apsvarstyti tai, kas reikalinga mokiniui dabartyje. O kaip tokį kelią vertina licėjaus direktorius? „Palikim kaip buvę!“
Kadangi esu suinteresuotas, tai tuoj pat galiu užduoti klausimą tokiam kategoriškam teiginio „Kol nežinome ar nesuprantame, kaip programą pakeisti, geriau palikime senąją“ autoriui: „Kur, gerbiamas kolega, buvote, kai vyko programos idėjų svarstymas arba diskusijos apie parengtą projektą – akivaizdžiai ir virtualioje erdvėje?“ Pavyzdžiui, aš asmeniškai žinau, suprantu kaip turi atrodyti į gilų ar brandų mokymąsi nukreipta programa. Kažkaip net nemačiau ir negirdėjau rimtų argumentų, neigiančių naujos programos teorinį pagrindimą. Gi Jurkevičiui net argumentuoti nereikia jos beapeliacinio neigiamo vertinimo. Atrodo, kad istorijos bendrojoje programoje, nors ir nedidelis, tačiau istorijos pločio sumažinimas gylio vardan tarsi turėtų būti akivaizdus. Be abejo, pažvelgus į istorijos brandos egzamino programą, taip jau nebeatrodo. Nes juk į pirmą vietą kyla gerai žinomas klausimas: „Tai ką, jau šito (kito, trečio) nebegalėsim paklausti?“
Na, niekaip mes nepragyvensim be Vokietijos vienijimo etapų ar ūsuotojo dėdės Bismarko. Na, kaip galime apsieiti be šaltojo karo įvykių smulkios sekos žinojimo? Klausimai retoriniai, bet … Kai sugebėsim atsiriboti nuo šio balasto, tada ir kalbėkim apie gilias diskusijas, apie brandų kalbėjimą per istorijos pamokas. Beje, ar programa kalta, kad lėšos švaistomos beprasmiškam vadovėlių keitimui? Kas gi verčia gilaus istorijos mokymo sampratos neatitinkančius vadovėlius keisti į naujus, dar daugiau neatitinkančius?
Galima būtų dar paabejoti siūlymu „Pilietiškumo pagrindų pamokos turėtų būti integruotos į istorijos mokymą“. Ar tikrai istorija yra vienintelis dalykas, kuris uzurpuoja piliečio ugdymą? Ar istorijos mokytojas – pagrindinė ideologinė figūra mokykloje? Jei pilietiškumo ugdymas, anot autoriaus, yra formalizuotas, jei absoliuti dauguma pilietiškumo ugdymo pamokų Lietuvoje senokai patikėta istorijos mokytojams, tai kokia logiška išvada turėtų užbaigti šias dvi prielaidas?“
Nežinau, kaip užbaigti šias mintis. Man aiškus tik vienas dalykas – jei jau prisiimi atsakomybę viešai kalbėti „aukštesniojo“, elito vardu, jei kvieti diskutuoti, tai būtų pravartu pasiūlyti ką nors racionalaus. Nes abstrakčiai kritikuoti sugeba visi istorijos mokytojai. Net ir buvę. Tokie kaip aš…