„Delfio“ žurnalisto straipsnis „Mokytoja: istorijos vadovėliuose menkinama Lietuva“ muša man matytus internautų dėmesio rekordus – per pusantros paros jis susilaukė 1350 komentarų, jo herojės istorijos mokytojos ekspertės Jūratės Litvinaitės žodžiai tapo interneto portalo dienos citata.
Aišku, reikia pasidžiaugti. Visuomenė („Delfio“ skaitytojai) istorijos mokymo klausimams yra neabejinga. Peržvelgiau (nedrįstu sakyti, kad perskaičiau) visus komentarus. Išvada gana aiški – didesnė dalis komentuotojų pritaria Jūratės mintims. Šiaip, pritariu ir aš.
Jau senokai pažįstu Jūratę. Esu daug girdėjęs gerų žodžių apie ją kaip apie nuostabią mokytoją, kvalifikuotą korepetitorę. Kurį laiką padirbėjus kartu, galiu dar pridurti: „Taip, nei pilietinės pozicijos, nei vaizduotės, nei darbštumo jai tikrai netrūksta!“ Bet… grįžkim prie pranešimo.
Norėdamas kiek apsidrausti nuo galimų „Delfio“ autorių iškraipymų, pabandžiau surasti originalų pranešimo tekstą. Manau, kad portalo „slaptai.lt“ šeimininkas sugebėjo gauti iš pačios autorės ar bent iš garso įrašo iššifruoti pranešimo tekstą. Jį skaityti buvo daug įdomiau nei „Delfio“ perpasakojimą.
Pasitvirtino mano nuomonė apie Jūratės gebėjimus sužadinti vaizduotę, suintriguoti, paliesti pačias jautriausias stygas. Vien ko verti intarpai apie paskutinio lyvio mirtį, Melą Gibsoną ar įamžinimo vis tebelaukiantį „anų laikų“ Vytauto Didžiojo gimnazijos pastatą! Tikrai pritariu, jog „neskaniai“ atrodo ant Lietuvos mokyklose naudojamo vadovėlio viršelio patalpintas Boriso Jelcino „abrozdėlis“. Kaip, beje, ant mano paties kadaise sukurto vadovėlio viršelio – Napoleono atvaizdas. Patiko ir tai, kad pranešimas nebuvo grindžiamas tik kritika. Jame suformuluoti ir tam tikri siūlymai.
Štai jie:
„1.Pirmiausiai suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps vertybiniu pagrindu. Mokiniai šiandien nebežino, kas yra gerai, kas ne, ko iš jų tikisi jų valstybė, neturi jokių idėjinių orientyrų ateičiai. Neturi tikėjimo, kuris padėtų jiems apsispręsti renkantis.
2. Svarbiausiu vadovėlių kokybės vertinimo kriterijumi išskirti pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo ugdymą valdovėlio pagalba. Jei vadovėlis didesne dalimi neugdo šių vertybinių nuostatų, jį iš viso drausti naudoti Lietuvos mokyklose.
3. Reikalinga taip pat sudaryti sąlygas mokytojui vadovėlio medžiagos pagalba formuoti išsamų mokinių supratimą apie baltų kultūros, raidos savitumą ir indėlį į pasaulio civilizacijos kūrimą.
4. Būtinai turėtų būti skirtas ir didesnis dėmesys įvairių Lietuvos tautinių bendrijų įnašui į mūsų valstybės kūrimą bei puoselėjimą atskleisti.“
Penktu numeriu suformuluotas siūlymas buvo pernelyg ilgas ir kažkaip „pasiklydęs“ bendrame jį supančiame kontekste. Aš jį supratau taip: „Baikime inkšti, dejuoti, didžiuokimės sava valstybe ir jos praeitimi!“
Kaip ir viskas teisinga, o pirmojo siūlymo pirmasis sakinys – tiesiog neįkainojama „svajuko dramblionė“! Tiesa, galima būtų pasiginčyti apie pernelyg didelį optimizmą dėl baltų indėlio į pasaulinę civilizaciją. Galima perspėti, kad kuo daugiau dėmesio dirbtinai skirsi tautinėms mažumoms, tuo daugiau ateityje paliksi kabliukų visokiems vaivorykštiniams tyrėjams surasti medžiagoje tai, ko net mintyse neturėjai, sapnuose nesapnavai…
„Delfio“ komentaruose būta ir Jūratę kritikuojančių komentarų. Kai kuriuos jų rašė neblogai besigaudantys situacijoje kolegos istorijos mokytojai. Vienas net Evaldu pasivadino ir apie Jūratės bendradarbiavimą „Šviesos“ leidykloje užsiminė.
Po visų šių komentarų man kilo toks klausimas: „Ar gali istorijos vadovėlių autorius viešai kritikuoti kitus istorijos vadovėlių autorius?“ Man atrodo, kad gali. Tačiau reikėtų pagalvoti apie tam tikrą etiką. Pirma, kritikuotini tik konkretūs istorijos vadovėliai, o ne abstrakčiai „istorijos vadovėliai“. Antra, priekaištauti galima dėl tų aspektų, kurie… Kaip čia suformulavus? Na, tiesiog klausimais:
„Ką aš padariau, kad mano vadovėlį skaitydami penktokai negalvotų, jog Lietuva buvo tik žaisliukas Stalino ir Hitlerio rankose“
„Ką aš padariau, kad baltams būtų skiriamas pakankamas, deramas dėmesys (o ne tik šešioms pamokoms skirti keturi paragrafai) mano septintos klasės vadovėlyje?“
Jeigu jaučiuosi padaręs viską, kas įmanoma, galiu mėtyti „špilkutes“ ir kitiems. O jeigu ne?
Sveiki,
norėjau pasitikslinti keletą dalykų:
Ką reiškia “kurį laiką padirbėjus kartu?” Kur Jūs su Litvinaite dirbote kartu – VPU, mokykloje?
Ką reiškia “visokie vaivorykštiniai tyrėjai”? Ar čia tie patys, kuriuos kritikavote už savo 10 klasės vadovėlio kritiką?
Ačiū už nuorodą į originalų pranešimo tekstą. Iš tikro, jis kiek skiriasi nuo “Delfio” varianto.
Teko keletą metų dirbti leidykloje “Šviesa”. Viena iš pagrindinių tos leidyklos autorių tuo metu buvo (o dabar, kaip suprantu, tapo pačia pagrindine) Jūratė Litvinaitė. Be abejo, bendrauti teko dažnai…
Taip, “vaivorykštiniais” tyrėjais įvardijau savo pačios “mėgstamiausios” Tolerantiškojo jaunimo asociacijos samdomus mokslininkus, tokius kaip Nida Vasiliauskaitė ir į ją panašius….
Jei ką visa medžiaga video pavidalu yra seimo pauslapyje – ten pirminis šaltinis. Atsakymas yra 1 teiginį – vienigos nacionalinės ideologijos sukūrimas kvepia naftalinu made in ussr, dėl tikėjimo tai jau sąžinės reikalas (dar 1789 m. pasakyta buvo….); 2 -teiginį – draudimai vėl neskaniai kvepia ochrankos munduru, o dėl vertybinio ugdymo – tegul autorė perskaito daugiau mokyklinių vadovėlių, gal kitaip atrodys; 3 teiginį – vėl amžinos nacionalizmo aspiracijos, kokie baltai teisingiau baltų gentys (ar jos tikrai visos buvo lietuviais ) – eilinis mitas, šia tema siūlau bent knygą “Lietuvos priešistorės gintaras” pasiskaityt, ne tik Gedgaudą:); 4 teiginį – ką reiškia didesnis, kiek? o jei pagal logika, kieno sąskaita pvz.,???; 5 teiginį – formuluočiau užtenka skūstis vadovėliais, programomis ir trukdžiais iš kairės ir dešinės – kurkim mūsų jaunimui komiksus, istorinius serialus, meninius filmus per 20 metų šioje srityje – “Balta drobulė” kabo… p.s. vaivoryk6t3 sudaro septynio spalvos dar XVII a. tai išsamiai aprašė Renė Dekartas.
Pirmiausia, man Jūratės Litvinaitės kalboje, šalia kritikuotinų detalių ir nelabai etiško kritikos principo (kritikuoti abstrakčius vadovėlius, kritikuoti dalykus, kurių nesunkiai galima rasti ir jos pačios parašytuose vadovėliuose), TEIGIAMA yra tai, kad BŪTA ir pasiūlymų. Ne tik situacijos piešimo niūriomis spalvomis.
Aš nebūčiau toks kritiškas dėl pirmojo pasiūlymo. Tik klausimas, kaip reikia ir galima interpretuoti jos žodžius. Jeigu ne tiesmukiškai konkrečiai – “privalome mokyti apie tai ir tai”, “privalome nutylėti tai ir tai” – tai kodėl ne? Bent konceptualus ir visiems aiškus supratimas, kokiais tikslais ir kaip konstruojamas istorijos kursas, galėtų būti. Nes dabar kai kas teigia, kad pvz. XI-XII klasių istorijos kursas neturi konceptualaus pagrindo. Tačiau jis turi bent kokį, kad ir vieno-dviejų žmonių subjektyviai išmąstytą, pagrindą. O pagrindinėje mokykloje tokio konceptualaus pagrindimo apskritai trūksta. Yra tik daugybės skirtingų idėjų – ir labai gerų, ir kritikuotinų – mišrainė. Ji susiveda į “mokom istorijos”. Kokios ir vardan ko? Liberaliai žiūrint – OK, kiekvieno mokytojo reikalas. Problema atsiranda todėl, kad daugeliui mokytojų visai teisėtai liberalizmas, ypač toks, kurio iškreiptus atspindžius matome Lietuvoje, nėra pati aukščiausioji vertybė…
Be abejo, draudimai – atgyvena, kuri kintančioje vadovėlių vertinimo tvarkoje jau po truputį keliauja “kremavimo” kryptimi. Tikėkimės, kad Feniksas iš pelenų nepakils.
Dėl vaivorykštės:) Šiaip, šiuo atveju, ne esmė, kur yra vaivorykštės esmė. Esmė, kas ja bando prisidengti…
Geras Evaldo tekstukas ir komentarai, kuriuose iš esmės sudėti taškai ant “i”.
1. Pirmoji problema – Istorijos dėstymą mokyklose reguliuojantys dokumentai.
Kur tos BP mokytojams daromos kliūtys įdomiai ir kvalifikuotai dėstyti istoriją, taip ir nesupratau. Lyg teigiama, kad per mažai dėmesio Lietuvai. Bet pasako, kad apie 40 proc. numatytų bendro valandų skaičiaus (visas likęs pasaulis -60). Ir tai mažai? Galiausiai viskas suvedama į baltus, esą trūksta unikalios baltų kultūros. Įsivaizduojamus baltams skiriamus pamokų skaičius ji nurodo: “Baltų istorijai programa skiria dėmesio tik 7 klasėje (maždaug 5 pamokos iš 64), šiek tiek (maždaug dvi pamokos) – 8.” Tai įdomu, kiek pakaktų pamokų apie baltus?
2. Agituojama už egzaminą po 10 kl. Agitacijos nereikalingos. Programų projektai, atrodo, rengiami. Ne tik istorijos, bet ir kitų dalykų.
3. Tačiau net palankiausi Lietuvos istorijos dėstymui dokumentai neugdo vaikų. Tą darbą dirba mokytojas.
Bet pranešėjos tolesni išvedžiojimai daugiau nei keisti. Jai atrodo, kad vadovėlių autoriai, kurių kvalifikacijos ne prastesnės nei jos, yra nieko neišmanatys kvailiai, nežinantys, kodėl buvo okupuota Lietuva ir t.t. Kaip sakoma: “o šventas naivume”. Apskritai, pamokymai autoriams ir leidykloms yra primityvūs ir neverti dėmesio.
Netiesiogiai lyg leidžiama suprasti, kad autorės vadovėliai galėtų būti etalonas, bet…. Komentarų neverta tema
O štai prelegentės siūlymai:
1.Pirmiausiai suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps vertybiniu pagrindu.
Mano nuomone, tokia “ideologija” egzistuoja, bet … tokie dalykai neužrašomi instrukcijų forma. Atidžiai peržiūrėjus vadovėlius, ta ideologija pastebima, bet, aišku, tarp eilučių, ne tuščiose deklaracijose. Egzistuoja ir kitos idelogijos, pvz., paleckių, songailų ir dar daug kitų. Bet vadovėliuose jų atspindžių dar nematyti.
2. Svarbiausiu vadovėlių kokybės vertinimo kriterijumi išskirti pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo ugdymą vadovėlio pagalba. Jei vadovėlis didesne dalimi neugdo šių vertybinių nuostatų, jį iš viso drausti naudoti Lietuvos mokyklose.
Mano nuomone, toks kriterijus yra, bet niekas to nevadina “svarbiausiu kriterijumi”. Tie dalykai apkritai egzistuoja ir jaučiami tarp eilučių, o ne deklaracijose.
3. Reikalinga taip pat sudaryti sąlygas mokytojui vadovėlio medžiagos pagalba formuoti išsamų mokinių supratimą apie baltų kultūros, raidos savitumą ir indėlį į pasaulio civilizacijos kūrimą.
Klausimas: o kas trukdo “formuoti baltų kultūros, raidos savitumą ir indėlį į pasaulio civilizacijos kūrimą” supratimą? Ką reiškia “išsamus” supratimas?
Beprasmiška toliau ir komentuoti. Paklausė dalyviai tuščio patarškėjimo. Realios situacijos analizės nerasta, bet ar verta buvo tikėtis. Atrodo, kad pagrindinis tiklas renginio buvo – įrodyti, kad su baltų istorijos dėstymu prasti reikalai ir kad kažkas dėl to labai kaltas.
Kiekvienas turi teisę į nuomonę. Pirmiausia, dėl to kokios yra realios istorijos mokymo problemos. Kas verčia mokytoją diktuoti datų diktantus, konspektus ar pildyti pratybų sąsiuvinius? Kas trukdo mokytojui perskaityti knygelę istorijos tema. Matyt, niekas netrukdo. Bet kievienas sau atsakykim, ar paskaitau, ar pasinaudoju galimybėmis skaityti ir tvarkingai dirbti.