ISTORIKO POŽIŪRIS Į MATEMATIKO POŽIŪRĮ

Nacionalinio egzaminų centro neegzistuojančio direktoriaus egzistuojantis pavaduotojas dr. Pranas Gudynas „Dialoge“ (2013/12) paskelbė užsakomąjį straipsnį „Egzaminų naujovė – kriterinis vertinimas“. Iš pradžių nuostabą sukėlė tai, jog straipsnis – užsakomasis. Už reklamą „Dialoge“ paprastai susimoka vadovėlius leidžiančios leidyklos, mokytojų profesinės sąjungos. Bet koks tikslas mokėti už tai, kas aktualu mokytojams, mokiniams, šiaip laikraščio skaitytojams?
Vienas komentatorius, kuris ir atkreipė mano dėmesį į straipsnio užsakomąjį pobūdį, su kai kuriomis kalbos klaidomis įvertino straipsnį: „Perskaičiau. Nustebau. Pagalvojau: negi toks protingas ir tikslumą (tiksliuosius mokslus) atstovaujantis autorius tiki nors puse tuo, ką parašė?“ Gaila, kad trumpame komentare jis nepaaiškino, kuo netiki. Bet tokiai nuomonei galiu tik pritarti. Straipsnio autorių pažįstu bene dvidešimt metų, laikau jį vienu iš šviesiausių švietimo sistemos darbuotoju, tačiau … netikiu savo akimis tuo, ką dabar perskaičiau.
Kiek pasiekimų lygių?
Gudynas teigia jog, egzistuoja trys skirtingi pasiekimų lygiai: „Kriterinis VBE vertinimas suprantamas kaip trijų kriterinių vertinimo ribų išskyrimas mokinių pasiekimų matavimo skalėse. Šių kriterinių ribų paskirtis – kuo tiksliau atskirti trijų kokybiškai skirtingų pasiekimų lygių mokinius.“
Kaip buvęs istorikas, bandau rasti pirminius šaltinius, kurie įrodytų, pagrįstų tokį teiginį. Iš pradžių pasiseka. Randu „Istorijos brandos egzamino mokinių pasiekimų lygių aprašą“, kuriame yra aprašyti trys mokinių pasiekimų lygiai – patenkinamas, pagrindinis ir aukštesnysis. Bet kitas surastas šaltinis – „Brėžinys schematiškai iliustruojantis …“ rodo ką kita. Pažiūrėkime:

Raudona spalva mano sunumeruoti lygiai akivaizdžiai prieštarauja tiek Gudyno teiginiui, tiek pasiekimų lygių aprašui. Klausimas – kaip galima vertinti „puikiai“, jei tokio pasiekimų lygio aprašo joks kitas dokumentas nepateikia?
Ar tikrai rytojus bus šviesus?
Utopiškai atrodo ir nepagrįstos svajonės apie ateitį. Pavyzdžiui, manęs neįtikina tokia straipsnio autoriaus prognozė: „Ateityje, tobulinant VBE kriterinį vertinimą, mokinių skirstymas pagal pasiekimų lygius turėtų mažai priklausyti tiek nuo egzamino vykdymo metų, tiek nuo egzaminuojamo dalyko.“ Kaip aš suprantu tai, ką perskaičiau? Ateityje nereikia tobulinti egzamino užduočių rengimo metodikos, nereikia užtikrinti užduočių kokybės, kad nustotų veikti t.v. „švytuoklės“ principas (lengva – sunku – lengva – sunku). Reikia tik tobulinti patį vertinimo mechanizmą, kad vertinimą galima būtų „pritempti“ prie gautų rezultatų. Dar keisčiau atrodo siekis suniveliuoti dalykus. Jei, tarkim, vienais metais chemiją ir biologiją laikys labai motyvuoti abiturientai, o istoriją – „kas papuola“, tai rezultatai aiškiai skirsis. Pagal straipsnio autorių tie rezultatai bus tikslinami: „Tikslinimas paveiks visus tais metais egzaminą laikiusius mokinius, kad jų įvertinimai būtų „teisingi“ lyginant juos su kitų dalykų VBE laikiusiais mokiniais ar to paties dalyko VBE ankstesniais metais laikiusiais mokiniais.“ Kyla klausimas, kas po tokių tikslinimų atsitiks – nukentės stebuklingus rezultatus parodę motyvuoti būsimieji medikai (chemija, biologija) ar bus nepagrįstai pamaloninti neturintys aiškesnės motyvacijos ir pasirinkę kaip lengvą istorijos egzaminą?
Ar automobilio judėjimo greitis priklauso nuo jo spalvos?
Jei „Formulėje 1“ raudonus ferrarius perdažytume juoda spalva, ar nuo to padidėtų jų važiavimo greitis? Jei palygintume užpraeitų metų istorijos egzamino rezultatų atskirų užduočių statistinius duomenis su būsimų egzaminų rezultatų statistiniais duomenimis, ar pamatytume kokį nors kokybinį skirtumą? Mano galva, ne. Matytume tą patį: kiek procentų mokinių rinkosi teisingus atsakymus, o kiek – šaudė pro šalį. Arba, kuri dalis abiturientų pateikė pilnus, išsamius atsakymus, kuri – atsakė paviršutiniškai, o kuri – visai nieko neatsakė. Ar kriterinio vertinimo sistemos įvedimas kaip nors pakeis šiuos duomenis? Mano galva, Gudyno teiginys, jog „… ligi šiol, remiantis VBE norminio vertinimo informacija, buvo labai sunku atsakyti į klausimą, gerėja ar blogėja mūsų abiturientų pasiekimai. Kriterinis VBE vertinimas įgalins į tokius ir panašius klausimus atsakyti gana patikimai“ yra be pagrindo. Kriterinis vertinimas leis nebent geriau įvertinti pačių egzamino užduočių sudarytojų darbo kokybę. Manau, kad nereikia aiškinti kaip.
Nesuprantami logikos viražai
Iki šiol priėmimui į aukštąsias mokyklas gana sėkmingai buvo naudojama norminio vertinimo informacija. Anot visų įmanomų dokumentų ir straipsnio autoriaus šiemet norminį vertinimą pakeis kriterinis. Gudynas prognozuoja: „Taip pat numatoma, kad kriterinio vertinimo informacija bus vis plačiau naudojama priėmimui į aukštąsias mokyklas.“ Vis plačiau – tai čia kaip? Jei šiemet dar nebus „plačiai“, tai kuo turės vadovautis universitetai, atsirinkdami būsimuosius studentus. Senosios sistemos nėra, naujosios galimybės dar „siauros“?
Arba, kuriuo vienas kitam prieštaraujančiu teiginiu tikėti šioje pastraipoje: „numatyta, kad šiais metais dar neturėtų įvykti taip, kad kurio nors dalyko egzamino nebūtų nė vieno įvertinimo „100“. Bet 2015 m. gal jau ir tai bus įmanoma, jei kurio nors dalyko VBE neatsiras mokinių, surinkusių pakankamai daug užduoties taškų. Visgi manome, kad išliks tradicija, kad bendra visų dalykų šimtukų suma sudarytų apie vieną procentą bendro visų tais metais išlaikytų egzaminų skaičiaus“? Kaip galima numatyti, kad šimtukų visą laiką bus tas tradicinis vienas procentas?
Kodėl aš nemėgstu kavos „3 in 1”?
Pabaigai pateiksiu gabaliuką savo susirašinėjimo su garbiu kolega apie numatomą egzamino vertinimo sistemą.
„Du viename visada yra tam tikras blogis. Pavyzdys: nebūna gyvenime prabangaus Merso, kuriuo važiuodamas jaustumeis kaip laive ir kuris naudotų tiek degalų, ar parkuojantis užimtų tiek erdvės, kiek koks nors mopedas su stogu, pavyzdžiui, Chevrolet Matiz. Jei nori komforto – mokėk, jei neturi pinigų – nenorėk komforto. Nes bus kaip su Dacia Logan – nei Merso komforto, nei mopedo taupumo.“
Todėl ir sakau: yra arba norminio vertinimo sistema, arba kriterinio vertinimo sistema. Abi jos yra geros tol, kol tarnauja saviems, aiškiai apibrėžtiems tikslams. Vienu metu jų naudoti neįmanoma. O kriteriškai norminio ar normiškai kriterinio vertinimo sistema galima tik mūsų nenutrūkstamai besireformuojančios švietimo reformos kontekste.
* * * **
Ir nuoširdžiai netikiu, kad Pranas Gudynas parašė tai, kuo nuoširdžiai tiki…