Po vakar publikuoto įrašo „APIE PROGRAMŲ (NE)DERMĘ“ jau susilaukiau reakcijos – ir internete, ir elektroniniu paštu. Supraskim teisingai, neturiu kompetencijų vertinti lietuvių kalbos ir literatūros mokslininkų darbų. Man užkliuvo tik vienas mažmožis (?) – aiškus prasilenkimas su tiesa, kai tokioje programoje atsiranda įrašas apie glaudžius integracinius ryšius su istorija. Tik tiek.
Be abejo, tūlas gali pasakyti, jog integracija neprivalo būti lygiagreti, jog nebūtina derinti turinio temų laike. Būna ir kitokių integracijų, ką jau čia… Tik jos jau labai nutolusios nuo visiems suprantamos, aiškios integracijos.
Nežinau, kiek čia būsiu teisus, bet atrodo, kad lietuvių literatūros (kalba man nerūpi!) programos projekto rengėjai įveda naują tradiciją Lietuvoje. 9-10 klasių literatūros programos dalis tiek savo turiniu, tiek ir forma artimesnės ne 5-8 klasių programai, bet 11-12 klasių egzistuojančiai programai. Taip, net ir t.v. „turinio apimties“ dalis nuostabiai atitinka vidurinio ugdymo programą. Kaip tokį reiškinį vertinsim?
Kuo toliau, tuo labiau aiškėja, kad kolegos lituanistai tarsi siūlo atsisakyti nusistovėjusios trejybės – pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų. Vietoj šios aš matau kitą trejybę – pradinio, progimnazijos ir gimnazijos pakopų programas. Šiaip, gražu: 4+4+4. Šalin baimes apie dalies mokinių iškritimą iš bendro ugdymo sistemos po 10 klasės! O iš tikro – kokia dalis iškrenta?
Kaip dažnai būna, projektas su labai nedideliais pakeitimais tampa „kūnu“. Todėl klausimas istorikams – ar Jums nevertėtų pasekti literatų pavyzdžiu? Ar šiaip ar taip, per tiek metų taip ir nesupratom, kas yra tie propedeutiniai kursai 5-6 klasėje? Tai gal yra racijos turėti du vienodos trukmės koncentrus – progimnazijos (4 metai) ir gimnazijos (4 metai)? Tada ir antiką būtų galima sugražinti į devintą klasę, jei iš tikro dėl jos daugeliui taip skauda širdį. Ir su literatūra derėtų… Tik ar reikia revoliucijos?
Būtų malonu, jei kas pasidalytų savo nuomone šiuo klausimu.
* * * * *
P.S. Galimus sąmokslų ieškotojus perspėju iš karto – neturiu jokių asmeninių interesų. Tikrai nebenoriu ir neberašysiu jokių oficialių vadovėlių. Pasigirsiu, šiemet pirmą kartą oficialiai tapau vadovėlių vertintoju. Man tai reiškia, kad kitų autorių parašytų vadovėlių vertinimas ir savo vadovėlio rašymas yra iš principo nesuderinami dalykai…
O ko Jūs stebitės lietuvių ir istorijos programų nesuderinamumu? Jūs manote, kad programų kūrėjai dirba ir mąsto strategiškai? Labai abejoju. Nežinau kiek kartų viskas buvo keičiama kokius 10 metų tame tarpe ir istorijoje buvo daroma be aiškių ir argumentuotų atsakymo į pagrindinius klausimus Kodėl reikia keisti? ir Ką tai pagerins? Tuo tarpu, Lietuvos švietimo sistemoje gaunasi atvirkščiai kuo daugiau reformų, tuo prastesni rezultatai, kaip rodo tyrimai ir kolegų gyva patirtis. Beje, nuo kitų metų prasideda naujas ES struktūrinių fondų paramos etapas taigi pokyčiai konkrečiai istorijos dalyke pagal partijos penkmečio planus yra daugiau nei tikėtini. Juolab prieš kelis mėnesius Centro Viešpats interviu tame pačiame Dialoge yra pareiškęs, kad programas (jo paties institucijos sukurtas prieš kelis metus) reikia keisti ir kad jos blogos.
Dėl tapimo vertintoju. Šiek tiek pavėlavote. Naujų istorijos vadovėlių teišeina vos vienas per metus. Šiais metais UGDOS, kitais metais Bumblausko penktai klasei. O vertintojų tai 5 berods buvo na dar Jūs pasidėjote. Taigi santykis bus 1:6. Ar sugebėsite draugiškai pasidalinti su kolegomis, nes gali tekti net 5 metus laukti iki ateis Jūsų eilė:)
Kosmo: na, keitimo klausimas daugiau ar mažiau aiškus. Be jokių analizų – kas buvo gerai, kas blogai… Lydekai paliepus, (naujai) partijai panorėjus… Tai mano šis opusėlis ir yra bandymas iš anksto pateikti minčių istorikų bendruomenei. Šiaip, jeigu galima lituanistams vietoj pagrindinio ugdymo ir vidurinio ugdymo programų pateikti progimnazijos ir gimnazijos pakopų programas, tai gal ir istorikams galima? Gal iš tikro, dvigubai ilgesnis koncentras galėtų išspręsti kai kurias dabartines problemas? Aš tai nežinau, bet gal diskusija tarp istorikų praverstų? Bent tiems, kas tenkins lydekos norus…
Dėl vadovėlių vertinimų: tiesą sakant, negalvojau, kad iš to galėčiau užsidirbti. Tikrai nesirengiu dempinguoti proceso. Man pats tas faktas morališkai reikalingas. Tai yra įrodymas man pačiam, kad neturiu moralinės teisės rašyti vadovėlių, kurie patenka oficialiam vertinimui. Bo anksčiau labai neskaniai atrodė, kad tie patys žmonės rašo ir vertina savo konkurentų darbus… O gal dar į kokį seminarą vertintojams pakvies pasimokyti ? Vis šiek tiek patobulėsiu
Na dėl keitimų revoliucijų ir evoliucijų, reikia džiaugtis, kad istorijos dalyke iki šiol pavyko išvengti Spalio perversmų. Nors karštakošiškų bandymų tai daryti buvo (turiu net vieną projektą išsisaugojęs). Taigi Centriuko nurodymu bus judama tradicine kryptim, kad ir „įsisavintojai“ atidirbtų – turėtų parodyti ką „pakeitė“ ir mokytojų bendruomenė būtų soti ir nekeltų bereikalingo kipišo.
Na dėl vertinimų Jums tikrai yra dar kur tobulėti šioje srityje, pavarčius senesnius blogo įrašus radau ir tokių Bezdonių Lomonosovų (nežinau ko man taip ši gyvenvietė kliūna, matyt dėl Pilsudskio įvykdyto traukinio apiplėšimo:), kurie net sugebėdavo mistiniu būdų identifikuoti vadovėlio autoriaus santykį su alkoholiu. Manau šia grafa papildžius Vadovėlių duomenų bazės įrašus beviltiškas jos populiarumas kiek padidėtų, nes pagal mokytojų atsiliepimų dažnumą joje susidaro įspūdis, kad jiems tų vertintojų recenzijų renkantis vadovėlį visai nereikia.
Pons Evaldai, kam tai idomu? Pats matai, kiek atsiliepimu i savo klausima padiskutuoti sulaukei. Pas mus istorikus kiek kitaip viskas vyksta nei pas lituanistus. Kaip pats rasei “partijai paliepus ir lydekai panorejus” gincai dingsta. Galiu ir paaiskinti kaip as mastau, nors mano mintys nesiskiria nuo tamstos pateiktu. Gerai butu tureti normalu keturiu metu kursa gimnazijoj. Pradetumem nuo istorijos pradzios, baigtume pabaiga. Per tiek laiko galima butu ir placiau pasigilinit. Bet viska keisti, rasyti naujus planus, galvoti apie darba su naujais vadoveliais, kazin ar noreciau. Net nezinau kaip prabalsuocia
Iš pokalbio su lituanistu:
jiems Rusija vietoj SSRS – rimta klaida, o mes abejojame, žiūrim į kontekstą…
Du skirtingi “pasauliai”?
Du skirtingi mokytojai?
Na, taip… Kaip bene pirmo valstybinio egzamino metu susirgta šia liga, taip ir neįmanoma jos atsikratyti.
Velniop iki šiol eina vienas iš skelbiamų ar numanomų istorijos tikslų apie tolerancijos ugdymą (ne tik Rusija vietoj SSRS, bet ir rusai vietoj Rusijos). Gal kur Žemaitijoj ar Suvalkijoj tai nesukelia didelės prieštaros, išskyrus sunkiai suvokiamą minties vingį aiškinantis kaip Lietuvoje “rusų diversantų grupėms Antrojo pasaulinio karo metais vadovavo koks A. Sniečkus ar M. Šumauskas”? Bet Vilniaus mokyklos klasėje, kur greta lietuviukų sėdi ir rusų tautybės mokiniai?
Labas vakaras, norėčiau pasakyti savo nuomonę apie istorijos programos keitimą, kadangi ir po studijų neketinu nutolti nuo mokyklinės istorijos.
Mano manymu, istorijos programos suskirstymas į progimnazijų ir gimnazijų koncentrus yra gera mintis, nes:
* Mokiniai geriau įsisavintų gaunamą informaciją, mokydamiesi panašius dalykus, ko siekia ministerija ir nemaža dalis lituanisčių;
* 5-6 klasėje istorija mokomasi fragmentiškai nuo seniausių laikų, bet nemanau, kad šių dienų penktokui būtų sunku išmokti senovės ir viduramžių istorijos pagrindus, juo labiau, jei jie bus gilinami devintoje klasėje;
* 9 kl. būtų sugrąžinta Antika, kurios man asmeniškai 11 kl tikrai trūko, žinoma, kaip minėjote kitame blog’e ji yra subtiliai integruota, bet tiek žinių, tiek vaizdinių bendrai istorijos chronologijai išmanyti daug lengviau, kai viskas nuo pradžių, o ne “iš oro” nuo V a – pamirštant ignoruojant, kas buvo anksčiau.
* Taip būtų galima susikoncentruoti ne tik į egzaminą, o patį istorinį raidos procesą, na, žinoma, tokiu atveju ir egzamine svarbiausiam (+-50 proc) – Naujausiuosius laikus paliekant mokytis 12 kl būtų tikrai naudinga;
* Tiek progimnazijų, tiek gimnazijų mokytojai turėtų daugiau galimybių viską nuo pradžios iki galo išaiškinti kaip jų manymu geriausia, galėtų panaudoti naujoviškus ir įvairesnius mokymo būdu, o ne mokyti tas pačias temas visoms kartoms vėl ir vėl. Aišku, viskas kartotųsi kas 4 metus, bet bent jau ne kas 2, manau suprantat apie ką aš
Dėl vadovėlių rašymo nesu susidūręs, bet manau tikrai atsirastų jaunų žmonių (pats tiesiog degčiau noru) net studentų kurie tam reikale prisidėtų, o taip pat ir kai kurie vyresnio amžiaus mokytoja tikrai manau, kad tuo užsiimtų;
Dėl pačios programos keitimo – jei lituanistai gali, manau, kad gali ir istorikai. Žinoma, kaip dėstytojas A. Švedas pasakė, jog jauniems žmonėms geriau maištauti ir mėginti kažką keisti, nes jie dar neturi ko prarasti, bet manau, kad bendra jaunų ir vyresnio amžiaus istorikų bendra iniciatyva istorijos programas pakeisti tikrai įmanoma.
P.S. Pakartojau kai kurių kolegų mintis, bet sakau savo nuomonę
I kurso istorijos studentui: ačiū už komentarą.
Visiems: ši tema nėra nei iniciatyva, nei užsakymas. Tiesiog pamąstymas “kas galėtų būti, jei būtų”.
Norint išvengti „kartojimosi“, „penktokų ruošimo istorijos egzaminui“ 4×4 variantas yra priimtinesnis. Pirmas koncentras turėtų būti skirtas 5-8 klasėms. Tai subjektyvia, mano nuomone, galėtų būti, labiau ištestas nei yra dabar, epizodinis Lietuvos ir Europos (pasaulio?) istorijos kursas. Jo paskirtis būtų sudominti mokinius istorija (per kasdienybę, gyvosios istorijos metodus, įdomius ir intriguojančius faktus) bei išmokyti juos pažinti (pačius pačiausius istorijos faktus ir reiškinius (pvz. renesansas, vasario 16 ir pn.). Minėtų faktų (datų, asmenybių, sąvokų) skaičių kiekvienai klasei galima apsibrėžti pasikonsultavus su psichologais ir spec. pedagogais, nes tai būtina, kad mokytojai turėtų aiškius rėmus, kurie neleistų jų peržengti ir užbombinti mokinių pertekline informacija iš serijos gal prireiks istorijos egzamine. Smulkiau 5-8 klasės kursas galėtų būti padalintas taip: 5 klasė – supažindinimas su istorija, šeima, gimtoji vieta, priešistorė ir senovės istorija epizodai. 6 klasė – viduramžiai ir naujųjų laikų pradžia Lietuvoje ir Europoje. 7 klasė – Naujieji laikai nuo Apšvietos iki Pirmojo pasaulinio karo. 8 klasė – Naujausieji laikai. Tuomet sektų jau nuoseklios pasaulio ir Lietuvos istorijos kursas (gimnazijinis) 9–12 klasėse, nuo priešistorės iki dabartinių, be nukrypimų į kasdienybę, per politinės, kultūros ir visuomenės raidos istorijos pjūvius, priežastingumo ir pasekmių ryšius bei istorijos šaltinių nagrinėjimą, individualaus istorijos naratyvo kūrimą. 9 klasė – priešistorė ir senovė, 10 – viduramžiai ir naujųjų laikų pradžia, 11 – naujieji laikai, 12 – naujausieji laikai. Panašus istorijos mokymo modelis yra Lenkijoje (3×3). Mūsų istorijos yra panašios, tereikia gerą lenkų patirtį perkelti ir pritaikyti čia. Bėda, yra tame, kad nesibaigiančios, neapgalvotos ir skubotos reformos sukompromitavo visą mokyklos modernizavimo procesą ir šiandien ko gero būtų priimtinesnis kelių ar daugiau metų moratoriumas. Kita vertus, diskusiją viešoje erdvėje galima pradėti, nes akivaizdu, kad dabartinės istorijos programos turi rimtų trūkumų.
Ignui: ačiū.
Įdomi mintis dėl moratoriumo. Iš principo, ji yra teisinga. Kita vertus, sugalvojus tokią “revoliuciją” (kuo toliau, tuo labiau man ji atrodo patrauklesnė), pora metų, gal ir daugiau, turėtų praeiti ją ruošiant. Bent jau VISUOTINAS IR PRIVALOMAS programos svarstymas.
Dar viena eretiška mintis: pirmajame koncentre (5-8 klasės) dėl įvairovės galima būtų daugiau atsiplėšti nuo “chronologijos” ir paskirti gal atskiroms temoms. Pavyzdžiui: 5-6 klasėje – kaip kito žmogaus kasdieninis gyvenimas nuo seniausių iki šių dienų, 7-8 klasėje – kaip kito politinis/visuomeninis žmogaus gyvenimas. Ar panašiai. Tiesą sakant, tokia mintis gimė ką tik, ekspromtu, ir nežinau, kiek ji teisinga ar prasminga.