GERIAUSIOS MOKYKLOS JUBILIEJUS

Rytoj geriausia Vilniaus* (o gal ir Lietuvos?**) mokykla švenčia savo dvidešimtmetį. Tai mokykla, kurios pavadinimas, statusas ir dislokacijos vieta per tuos metus keitėsi ne po vieną kartą. Ir mano statusas joje keitėsi ne kartą…
Nepaisant savo nuolat kitusio statuso, iš mokyklos gavau daug. Norėtųsi perfrazuoti ir aukštyn kojom apversti JAV prezidento Džono Ficdžeraldo Kenedžio garsųjį posakį: „Neklausk, ką tavo tėvynė gali duoti tau, paklausk, ką tu gali duoti savo tėvynei!“ Ką aš daviau mokyklai – ne man vertinti. Tai darė kiti – mokiniai, jų tėveliai, kolegos ir mokyklos administracija. Šiandien aš norėčiau įvardyti tai, ką mokykla – VPU universitetinė, Simono Daukanto vidurinė, dabar – Simono Daukanto gimnazija – davė man. Ji man suteikė daug:
- galimybę nuo asmeniškai nepatrauklaus ir nuobodoko mokslinio darbo atsitraukti į pilną dinamikos ir iššūkių ugdomąją veiklą;
- nevaržomą eksperimento laisvę kuriant naujus vadovėlius ar kitas mokymosi priemones, praktikuojant naujas mokymosi formas, pvz. laisvanoriškas šeštadienines pamokas;
- galimybę pasijusti dar vieno šaunaus, draugiško, tradicijas kuriančio ir palaikančio kolektyvo nariu – visam gyvenimui išliks Tamaros varpelio ir šventinių arbūzų vaizdai;
- didžiavimąsi savo buvusių mokinių laimėjimais, pasiekimais net ir po to, kai jie baigė mokyklą;
- pažintį su daugybe puikių pedagogų, tikrų savo srities asų, nes būtent ši mokykla trumpesniam ar ilgesniam laikui priglausdavo ne tik tikruosius mokytojus, bet ir tokius kaip aš;
- galimybę nekvaršinti galvos dėl turinčios gerą aurą ugdymo įstaigos parinkimo saviems vaikams, kurie sėkmingai baigė būtent šią mokyklą.
* * * * *
Nuoširdus AČIŪ Simono Daukanto vardu pavadintai MOKYKLAI!

_________
* Su asmeniniu mano požiūriu ginčytis neverta!
** Mano vertybių skalėje dėl geriausiosios Lietuvos mokyklos vardo su šia mokykla gana stipriai  varžytųsi Prezidento Jono Žemaičio gimnazija Raseiniuose ir šiek tiek – Jono Basanavičiaus gimnazija Ukmergėje!