Turim kolegą Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijoje, kuris jau daug metų istorijos mokytojus ar šiaip istorijos mokymo mėgėjus nuoširdžiai aprūpina naudinga ar/ir įdomia informacija – būsimų įvykių anonsais, nuorodomis į straipsnius, leidinius. Štai prieš keletą dienų gavau nuorodą į Nacionalinio egzaminų centro atliktą 2013 metų istorijos brandos egzamino rezultatų statistinę analizę. Na, reikia gi pademonstruoti, kad naudojuosi kolegos pasiūlymais pasidomėti, pasinaudoti teikiama informacija.
Istorijos egzamino rezultatų statistinės analizės – anokia naujiena. Jos pasirodo kiekvienais metais. Visos jos yra praktiškai identiškos struktūros. Skiriasi tik diagramos vaizdas, skaičiai ir, be abejo – pavyzdžiai.
2013 metų egzamino rezultatų statistinė analizė – ne išimtis. Neaišku, kiek tiems rezultatams turėjo įtakos „naujoji“ vertinimo sistema. Bet aišku, kad abiturientų pasiekimams ar/ir egzamino užduoties kūrėjams rezervų šiek tiek liko – ir trijų taškų iki maksimumo pritrūko, ir kreivė kiek į kairę nusivažiavo. Bet čia ne bėda – vis vien maišyta vertinimo sistema pačius geriausius pamalonino šimtukais, o dundukams ar šiaip avantiūristams parodė jų vietą.
Savavališkai pagal rezultatus užduotis padalijus į lengvas (rezultatyvumas – virš 0,75), vidutines (tarp 0,25 ir 0,75) ir sunkias (iki 0,25), gautume irgi tokį apynormalį vaizdą. Dominavo vidutinio sunkumo užduotys (85 proc,), o sunkių užduočių buvo dvigubai daugiau nei lengvų – atitinkamai 10 proc. ir 5 proc.
Įdomus tik kitas aspektas – kokia yra praktinė šių statistinių analizių nauda. Ar kas nors bandė moksliškai patyrinėti visus šiuos rezultatus? Juk iš jų tikrai galima pradėti kurti tam tikras rekomendacijas istorijos mokytojams ar bent egzamino užduočių sudarytojams.
Štai, kad ir praeitų metų lengviausios užduotys:
Pirmoji vieta: 
Antroji vieta: 
Trečioji vieta: 
Praeitų metų sunkiausioji užduotis: 
Kodėl vienos užduotys nepaaiškinamai lengvos, o kitos – keistai sunkios?
Atsakyti reikėtų ko gero taip: idealių egzaminų nebūna. Užduotys yra tipiškos, nuo 1998 m., kai laikiau egzaminą jos mažai savo esme ir forma pasikeitė. Primenu, dabar jau 2014 m., bet kontūrinis žemėlapis vis dar dvispalvis ir pieštas panašu, jog ranka. Klausimą reikėtų kelti kiek radikaliau, ką tikrina ir kokią naudą abiturientui, mokytojui, švietimo sistemai toks egzaminas (NE TIK Istorijos) ir apskritai tokia egzaminų tvarka teikia? Ar dabartinėje tinklaveikos visuomenėje, kur pereinama prie decentralizavimo, konstruktyvistinės edukacijos, kūrybiškumo ir individualumo yra aktualu ir naudinga centralizuotai tikrinti mokinių enciklopedines žinias ir pačius mokinius 4 metus!! ruošti tokiam patikrinimui. Ar pats egzaminas yra pati objektyviausia ir tinkamiausia gimnazisto 4 metų triūso įvertinimo forma, ar tai tik bilietas į nemokamą studijų krepšelį aukštojoje mokykloje? Dėl ko Lietuvos mokyklų reitingai sudaromi tik pagal egzaminų rezultatus ir ar jie iš tikrųjų atspindi tam tikros Lietuvos mokyklos sukuriamą socialinę vertę? Kodėl tėvai puola investuoti į savo atžalų edukaciją tik artėjant egzaminų sesijai ir t.t.?
Ignui: nu, čia protingų klausimų ir dar su tokiais moksliškais žodžiais papylėt:)
Kalbant konkrečiai apie tekstą su iliustracijom viršuje: manau, kad esamoj situacijoj tokio egzamino nauda platesne prasme galėtų būti diagnostinė – ką moka, kaip moka, kodėl moka ar nemoka ir pan. Deja, niekur iki šiol nemačiau kokių nors mokslo darbų, paremtų egzamino analizėmis ir teikiančių rekomendacijas mokytojams ar vadovėlių, programų autoriams.
Siauresnė prasmė – reikia gi kaip nors pamatuoti mokinius ir pagal tai duoti kelialapį į universitetą ar liepti tą kelialapį pirkti – tuoj gali išvirsti į platesnę. Jei mūsų vargani universitetai galėtų priimti visus ten pakliūti norinčius, tada iš tikro tokių egzaminų nereikėtų. Deja, turim tai, ką turim…
Čia tas pats, kas su Lietuvos švietimo strategija daugeliui metų į priekį. Tikslai – gražūs, skambūs, bet kai prieiname prie išmatavimų, tai matome tik kažkokių antraeilių detalių matavimus. Esmės išmatuoti nemokame.
Gal kas turi receptų?
„Dėl protingų žodžių“ – nėra jie jau tokie superprotingi, greičiau elementarūs ir teoriškai žinotini visiems susijusiems su procesais švietimo lauke. Negalima juk XXI a. likti su Vaginu. Kaip yra Lietuvoje, manau, puikiai žinote.
„Dėl egzamino naudos“ – kadangi egzaminas yra tik vienas iš daugelio mokinio pasiekimų vertinimo metodų visuomet kyla klausimų ar jis yra pats objektyviausias. Pavyzdžiui, kas labiau atspindi mokinio charakteristiką ir istorijos žinias ir gebėjimus: kaupiamasis pažymys pagal 4 gimnazijos klasių semestrų rezultatus (stengtis ir gerai reikia mokytis visada), dabartinė forma (rimtai mokytis reikia prieš egzaminą 12 klasėje), o gal mokinio ar grupės mokinių nuo 9 klasės iki 12 klasės vykdomas dalyko projektas (pvz. dabartinis taip vadinamų darbų egzaminas). Aišku, šioje vietoje bus tradiciniai klausimai: kaip vertinti, ar mokyklos nepiktnaudžiaus, bet jau pats tokių problemų kėlimas rodo nepasitikėjimą mūsų mokyklomis ir tuo pačiu mokytojais. Iš to ir kitų požymių peršasi dar viena išvada, kad nors kalbama apie nesibaigiančią reformą, tikrovė yra kitokia, tikros reformos nebuvo, moderni, demokratiška, depolitizuota, decentralizuota, bendruomeniška mokykla Lietuvoje yra nesukurta.
„Nemačiau kokių nors mokslo darbų, paremtų egzamino analizėmis ir teikiančių rekomendacijas mokytojams ar vadovėlių, programų autoriams“ – Tai ką veikia Edukologijos universitetas ir Ugdymo Plėtotės Centras??? Pavyzdžiui, dėl ko samdomų ekspertų iš D. Britanijos mokomi tik vadovėlių vertintojai, o ne patys autoriai, na nebent, kai kuriais paslaptingais atvejais vertintojas ir autorius sutampa (gaila šito nežinau, nes vertintojų sąrašai ir patekimo į juos būdai patapo valstybine paslaptimi) Jeigu taip suvokiamas, vadovėlių kokybės gerinimas, tai..
„Duoti kelialapį į universitetą ar liepti tą kelialapį pirkti“ – ar ne per daug atsakomybės šiuo atveju primetama mokyklai, 1998 m. kiek pamenu dar reikėjo atskirai laikyti ir stojamąjį į VU. Ar ne geriau tokiu atveju, kad darbuotojus (studentus) pagal jų gebėjimus atsirenka pats darbdavys (universitetas), o ne vadovaujamasi buvusios darbovietės (mokyklos) rekomendacijomis (egzaminu).
„Jei mūsų vargani universitetai galėtų priimti visus ten pakliūti norinčius, tada iš tikro tokių egzaminų nereikėtų“ – jie vargani, nes jų yra per daug t.y. mokesčių mokėtojai iš savo sumokamų varganų mokesčių negali jų tiek išlaikyti.
„Esmės išmatuoti nemokame“ – tuomet samdykim tuos kurie moka (užsieniečius) ir atlikim pilną nepriklausomą švietimo sistemos išorinį auditą (utopija), kad išsiaiškintume kur ir dėl ko esame.
Gal kas turi receptų? – gerbiamo Zabulionio buvo visa serija straipsnių Dialoge, daugiau komentarų tikėtis neverta, nes nemokėjimas diskutuoti ir baimė viešai išreikšti nuomonę dar vienas rodiklis demonstruojantis gyvą sovietmečio palikimą. P.S. Beje, sveikinu Jūsų blogas aktyviu lankytojų dalyvavimo lygiu gerokai lenkia vadovėlių duomenų bazę ir LIMA tinklapį.
Ignui: ačiū už sveikinimą.
Kita vertus, liūdna. Tai rodo ir tam tikrą istorikų visuomenės lygį.
Aišku, kai pažiūri į skaitliuką, matai, kad yra besidominčių. Net keletas dešimčių (tiesa – nedrįstu teigti, kad bent pusė iš jų yra istorijos mokytojai). Bet viešai pasakyt? Pareikšti savo nuomonę? Tik pats ir dar pora žmonių “daro šio blogo skirtumą” nuo paminėtų. Ačiū Jums.
O toliau nebediskutuosiu… Viena vertus, dirbti reikia. Kita vertus, kaip ir nėra dėl ko ginčytis.