RINKIMAI: PATIRTYS IR PAMOKOS

Šios mintys ne apie tai, apie ką daugelis galėjo spręsti iš pavadinimo. Ne apie tai, kaip linksmina kai kurie politologai, teigdami, kad Antaną Guogą į pirmąsias vietas išreitingavo jaunimas. Tegul pasižiūri, kur jis tuos reitingavimus laimėjo, o tada prisimena, kaip jis keletą mėnesių blaškėsi po Lietuvos miestelius ir kaimus.Netgi ne apie tai, kaip kai kurie rinkimų rezultatų spėliotojai neįtikėtinai prašovė su savo pranašystėmis, bet turi drąsos girtis savo giliomis įžvalgomis apie neva gana tiksliai numatytus rezultatus.
Šis straipsnelis apie mano asmeninę patirtį pirmą kartą dirbant vienos didžiausių (iki galo nepatikrintais duomenimis, pagal balsavusiųjų skaičių gegužės 11 ir 25 dienomis užimtos pirmoji ir antroji vieta Lietuvoje) rinkimų apylinkės komisijoje. Įspūdžių daug, tačiau su švietimu susiję tik keli.
Pirma, vis daugiau procesų perkeliama į elektroninę erdvę. Internetu perkami bilietai į renginius, pildomos deklaracijos, kiti dokumentai, mokami mokesčiai. Ši tendencija neaplenkė ir rinkimų proceso Lietuvoje. Taip, esą, turėtų būti mažinami rinkimų kaštai, trumpinami kai kurie technologiniai procesai, užtikrinamas skaidrumas, suteikiamos naujos galimybės rinkėjams. Taip turėtų būti. Bet taip dar nėra.
Situacija primena daugelio Lietuvos mokyklų išgyventą ir dar pasitaikančią situaciją – „naujoves įvedam, bet senovę paliekam“. Palyginti visai nesenai mokyklose popierinius dienynus ėmė keisti elektroniniai dienynai. Procesą įteisino 2009 m. įsigaliojęs ministro įsakymu patvirtintas dienynų sudarymo elektroninio dienyno duomenų pagrindu tvarkos aprašas. Nuo tada mokykla, įdiegusi elektroninį dienyną, gali atsisakyti popierinio dienyno, taip teoriškai sumažindama papildomo darbo krūvį, popieriaus sunaudojimą ir pan. Vėlgi – teoriškai. Praktiškai, iki tol daugelis mokyklų naudojo dvigubo – popierinio ir elektroninio – dienyno sistemas. Galima suprasti mokytojus, dirbusius dvigubą darbą. Beje, ir dabar praktiškai mokykla ir toliau turi naudoti popierių, nes iš elektroninio dienyno į popierių reikia perkelti daugelį dalykų.
Panašiai yra ir su paskutiniais metais rinkimuose pradėta naudoti elektronine rinkėjų apskaitos sistema. Šalia žymėjimo elektroninėje erdvėje ir toliau matome popierinius atributus: prieš rinkimus į namus nešiojamas rinkėjo korteles, rinkėjo atvykimo į balsavimo vietą lapelius, rinkėjų registracijos, kuriuose pasirašoma, žurnalus, ir pan. Ir toliau vyksta dvigubas darbas – elektroninėje duomenų bazėje ir popieriuje – rinkimų dieną. Jam likviduoti reikia visai nedaug – užuot dabar rinkimų apylinkės patalpoje stovinčių dviejų-trijų kompiuterių kiekvienam rinkimų komisijos nariui reikėtų pastatyti po kompiuterį. Pabandykim paskaičiuoti, kaip galima, pavyzdžiui, dviem kompiuteriais sužymėti maždaug 3000 rinkėjų, jei balsavimas trunka 780 minučių? O juk reikia pažiūrėti į rinkėjo dokumentus, įvesti duomenis, patvirtinti. Nesant trukdžių, tai trunka bent 1-2 minutes. Prie šio darbo, t.y. registracijos, prisideda dar vienas – intensyvus susirašinėjimas su kitomis rinkimų komisijomis dėl ne į savo apylinkę atvykusių rinkėjų balsavimo. Pirmiausia, reikia patvirtinti leidimus balsuoti į kitas apylinkes nuvykusiems „saviems“ rinkėjams. Jei būtų galima pasikliauti elektroninio žymėjimo galimybėmis, tada tai ilgai netruktų. Dabar tai yra tolesnis pagalbos kreipimasis į popierinius dokumentus. Kitas darbas – prašyti kitų apylinkių komisijų leidimų balsuoti atvykusiems jų rinkėjams. Ir ne tik paklausti. Dar reikia atspausdinti suformuotą leidimą – prašymą, surinkti keletą parašų. O juk tai užima daug brangaus laiko. Mano profaniškais skaičiavimais, norėdami susitvarkyti su visais šiais žymėjimais, savoje apylinkėje, į kurią abu kartus atėjo po maždaug 3000 rinkėjų, turėjome turėti nuolat veikiančius 10 kompiuterių, aišku – su jais naudojančiais žmonėmis. O dabar – kartojama Lietuvos mokyklose jau beveik „persirgta“ liga.
Kita, jau paminėta, naujovė – leidimas balsuoti bet kurioje rinkimų apylinkėje. Atrodo, graži idėja, jei dėl įvairių aplinkybių rinkimų dieną neplanuotai atsiduri kitame Lietuvos mieste. Tačiau kaip vertinti, jei daugiau nei trečdalis šia teise pasinaudojusių yra to paties miesto gyventojai? Jiems, esą, daug patogiau užvažiuoti būtent į šią, šalia didesnės gatvės stovinčią apylinkę. Kiti argumentuoja, kad tokia galimybė yra jų įtvirtinta teisė, todėl ją nori išbandyti praktiškai: „Aš taip noriu“, „Vaigauskas taip pasakė“, „Prezidentė taip parašė“. Tiesiog, jokių argumentų daugiau net nereikia. Nors sava apylinkė yra vos už poros kilometrų, ar poros viešojo transporto stotelių…
* * * * *
Tai štai tokios mintys, kai rinkimų komisijos patalpoje praleidi be pusės valandos visą parą. Pagrindinis pasiūlymas, manau, aiškus. Bet negi Lietuvoje tai įmanoma?