Iš vienos įstaigos prieš kiek laiko gavau keistą prašymą. Remdamiesi prielaida, kad mūsų mokiniai nesidomi sovietinio ir artimiausio laikmečio patirtimi, manęs prašė atsakyti į keletą klausimų: ar tai nekelia nerimo dabartinėje geopolitinėje situacijoje, ar jaunoji karta bus pakankamai stipri prieš sklindančią propagandą iš Rytų ir kaip mokinius sudominti sovietinės praeities temomis. Paliekam nuošaly pačios prielaidos, kad mokiniai nemėgsta SSRS laikų istorijos, teisingumą. Aš tuo netikiu. Bet tai būtų atskira tema. Į tą pačią nuošalę galima numesti ir klausimą apie baimę dėl jaunimo pozicijų. Niekas neįrodė, kad tas jaunimas pažeidžiamas. Atvirkščiai, galvočiau, kad jis gal net atsparesnis už brandaus amžiaus jaunimą ar net mano amžiaus Lietuvos Respublikos piliečius.
Suprantu, kad iš manęs tikėtasi pasiūlymų – kaip pagerinti Lietuvos istorijos SSRS laikais mokymąsi, kaip sudominti mokinius šia tema. Net buvau pradėjęs svarstyti receptus, bet supratau, kad tai tik kilbukų (tokia smulki žuvelė mano vaikystės laikais, moksliškai vadinama gružliu) žvejyba tam netinkamomis priemonėmis. Pavyzdžiui, kokiu nors spiningu ar museline meškere. Kodėl? Mes galime pačiais įvairiausiais būdais rodyti sovietinių laikų tragikomiškumą, tačiau tų laikų realybė tampa visai neįdomi, kai šalia savęs kasdien matai tą patį. Ne, aš nenoriu teigti, kad ilgiuosi tų laikų. Ne, lygiai taip pat nenoriu nors trumpam atgaivinti praeitį. Aš tik noriu pasakyti, kad jokios istorijos programos, jokie istorijos vadovėliai nepadės išsiugdyti atsparumo tam, kas yra mūsų kasdienybė.
„Partija – mūsų epochos protas, garbė ir sąžinė“. Juokinga prisiminti šūkį, kuriuo buvo dangstoma partijos primetama valia visai visuomenei. Tačiau, palaukit. Persikelkim į 2015-ųjų metų Lietuvą. Partija paskyrė ministrą, partija jį ir nušalino. Kodėl? Todėl, kad jis nerealizavo partijos tikslų. Argi partijai įdomu, kad visuomenėje vadovais būtų kvalifikuoti, visuotiniam labui dirbantys specialistai? Svarbiausia – ištikimi partijos tarnai. Arba, tiesiog – kariai. Kaip vienas iš kylančių politologų vaizdžiai paaiškino: „Neužtenka neįkliūti į skandalus ir išvengti per daug akivaizdaus protegavimo, ko kartais Lietuvoje pakanka būnant ministru. Parodyk savarankiškumą ir kyla grėsmė politinei karjerai – sušvilpus partijos lyderiui, turėsi atsistatydinti“. Koks tad skirtumas nuo tos vienintelės partijos viešpatavimo laikų?
Toliau, visuose vadovėliuose prikišamai parodoma, kad sovietinė visuomenė buvo lozungų visuomenė, kurioje realūs darbai buvo maskuojami įvairiais šūkiais ir … kuriais niekas netikėjo. Iš didelės nevilties į apyvartą buvo paleistas net toks kalambūras: „Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim!“ O dabar kitaip? Tas pats jau minėtas politologas nevynioja žodžių į vatą: „Atsižvelgiant į tai, kad švietimo ir mokslo ministerija tikrai nėra pati svarbiausia…“. Palaukit, o kaip tada su visokiom Lietuvos valstybės pažangos strategijom, prioritetinių valstybės sričių skelbimu? Visur triūbijama, jog švietimas – prioritetinė vyriausybių veiklos sritis. Todėl ir arkliui aišku – ne pagal naudą visuomenei, o galimų įsisavinti ir į partijos kasą permestinų pinigų kiekiu matuojama vienos ar kitos ministerijos vertė. Žodžiai žodžiais, o priešinga realybė plika akimi pastebima.
Dar vienas akibrokštas susijęs su cenzūra. Mokiniai žino, kad sovietiniai laikai pasižymėjo ištobulintu visokių Vakarų radijo stočių, laikraščių, net meno kūrinių draudimu. Ar pas mus kitaip? Nepatiko kai kurie (be abejo, neteisingi) kaimynų iš Rytų politikų ar žurnalistų pasisakymai, uždraudžiam transliuoti visas to televizijos kanalo laidas. Ar problema išspręsta? Pagalvokim, ar sovietai išsprendė savo propagandines problemas, trukdydami laisvam žodžiui patekti į Lietuvą? Be abejo, situacija yra kardinaliai priešinga – skirtingai nuo sovietinių laikų, draudžiam melo srautą. Bet metodas – primityvi cenzūra – tas pats. Užuot panaudoję galimybes parodyti trumpas melo kojas, pasityčioti iš grubios propagandos, išnaudoti visą šį reikalą visuomenės švietimo tikslais, einame pramintu sovietiniu keliu.
Pagaliau, SSRS buvo totalitarinė valstybė. Policinis aparatas iš savo akių nepaleido net menkiausio piliečio. Ar ne tą patį matom su įvairiausiom slaptom pažymom, kuriomis, jam to net nežinant, aprūpintas kiekvienas kandidatas į bent kiek įtakingesnį postą Lietuvos Respublikoje? Vien mintis, kad kiekvieną tavo žingsnį seka budrios VSD, FNTT, STT pareigūnų akys rodo … (skaityk nuo pradžios).
* * * * * * * * *
Tai, ar gali čia ką nors pakeisti patobulintos istorijos mokymo programos, papildyti istorijos vadovėliai, nugludinti naujausi mokymo metodai?
P.S. Prašymo atsakyti į klausimus taip ir neįvykdžiau…
Nelabai pozityvus žvilgsnis į prioritetus: http://www.mundusinversus.com/trib363na/skruzdele-i-prezidentus
IME: suintrigavot
Įsitraukiu į lankytinų objektų sąrašą.
Jaunoji karta, kaip tik yra atspari propagandai iš Rytų. Jos mąstymas kitoks, laisvesnis, mažiau paveiktas sovietinio palikimo ir tikrai jie nenori ten grįžti. Grįžti, ten kur dėl to kad tu klausaisi rolingų tave mokyklos direktorius gali apkirpti plikai. Problema yra vyresnėje kartoje nuo 45 metų (žinoma turiu omenyje ne visus), kuri moka tik vieną užsienio kalbą, nesinaudoja internetu, žiūri propagandinius Rusijos kanalus, nekritiškai priima informaciją ir laukia kol valdžia pagerins gyvenimą. Kuo čia dėta istorija? Jaunimas mokėsi jau pagal nepriklausomoje Lietuvoje išleistus vadovėlius, jie tikrai yra antisovietiški, suvokiantys laisvę bei laisvos rinkos ekonomikos dėsnius. Vyresnieji objektyvios deideologizuotos Lietuvos ir pasaulio istorijos nesimokė, o savo istorinę atmintį konstravo pagal asmeninę patirtį jaunystė sovietmetis puiku dabartis nepriklausomybė senatvė blogai ir t.t . Juo pirmiausia ir reikia mokyti. Juk apie sviestą patrankoms tepti kalba ir Sausio tryliktosios dokumentiką Seime Rusijos delegacijai rodyti draudžia ne jaunimas.