POZITYVAS IŠ NEGATYVO

Šiandien vadovėlių vertintojams buvo sudaryta galimybė plačiau pasiaiškinti įvairių stereotipų raišką vadovėliuose specialaus seminaro metu. Idėja gera. Sumanytojams ačiū! Bet atlikėjams? Iš pradžių buvo kilęs noras pasipiktinti bent jau vieno iš jų nepagarba auditorijai. Tačiau, geriau pagalvojus, kokia nauda iš plikos kritikos? Todėl užfiksuoju čia keletą pastabų, kurios gal pravers tiems, kas veda seminarus ar tiesiog eina į pamoką.
1. Tema – „Lyčių vaidmenys ir stereotipai“. Realus pristatymas – apie diskriminaciją lyties, amžiaus, tautybės, rasės, religijos (tikėjimo), negalios ir t.t. ir pan. pagrindais. Išvada – reikia gerai apgalvoti, ar begalinis temos išplėtimas iš tikro patiks auditorijai. Ar jai nekils minčių apie tai, kad esi gana paviršutiniškai suprantantis problemą, o savo negalią kalbėti tam tikru klausimu iš esmės dangstai informacija „iš visur ir apie viską“?
2. Pranešėjo dispozijoje – tik 80 minučių. Atsinešta skaidrių – gal dvigubai daugiau, nei skirta minučių. Todėl pristatymas vyksta taip: prieš auditorijos akis „bėgama“ per skaidres, ieškant tinkamos pademonstruoti, ir, reikalui esant, ar ekspromtu apsigalvojus, grįžtama atgal prie jau šmėkštelėjusių skaidrių, ieškoma, kuri čia yra svarbesnė. Išvada – reikia gerai įvertinti, kokį kiekį informacijos auditorija yra fiziškai pajėgi priimti. Pagalvoti, ar toks šokinėjimas ir tik nedidelės informacijos dalies demonstravimas nebus priimta kaip nepasirengimas seminarui, kaip nepagarba tiems, kas tave pakvietė ir tiems, kas susirinko tavęs paklausyti.
3. Prelegento noras parodyti savo neeilinius mąstymo ar kitus intelektinius gebėjimus. Situacija – dešimčiai sekundžių demonstruojama skaidrė su sudėtinga daugialype – teksto ir vaizdo – informacija; kol visi bando suprasti esmę, trumpai ir a la šmaikščiai komentuojama jos prasmė; po sekundės, nesulaukus auditorijos juoko, pareiškiama: „Čia buvo humoras!“ Išvada – auditorijos laikymas kvailesne ne dėl to, kad ji iš tikro yra neprilygstanti pranešėjui, bet todėl, kad jai net nesudaroma galimybių parodyti savo supratimą, nieko kito, kaip tik priešiškumo lektoriui iššaukti negali.
4. Pradėti prezentaciją žodžiais „Tikiuosi, nesusimušim (nesusipyksim…) ir baigti „Atrodo, kad nesusimušėm (nesusipykom…)“ nerekomenduočiau niekam, kas stoja prieš auditoriją kilniais didaktiniais ar net siaurais informavimo tikslais. Ypač tai keistai skamba iš valstybės aukštos institucijos viešųjų ryšių vado.
* * * * *
Apie klausimus-atsakymus, kaip suprantate, neverta net kalbėti. Tam laiko nebuvo. Tačiau prelegentui bent penkis kartus pasibėdavoti, kad nesuspės, laiko atsirado…