Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje šiandien „ant bangos“ įvairiais pjūviais ir įvairiose vietose. Diskusija apie pagrindinio ugdymo istorijos bendrąsias programas, diskusija apie istorinę atmintį ir istoriją mokykloje… Skubu pasidalinti eksperto pagrindinėmis mintimis.
„Šiandienos mokykloje nepagrįstai nuvertinamos istorijos žinios, o mokinių gebėjimai vertinami labai paviršutiniškai…
Didžioji dalis mokinių, baigę vidurinio ugdymo programą, išeina į gyvenimą taip ir nesupratę istorijos prasmės, jos vertės…
Pagrindinė problema – dabartinė švietimo politika, kurios ryškiausi bruožai yra šie:
1. klaidžiojimas įvairių užsienio šalių įvairiose patirtyse;
2. negebėjimas formuoti tikslingos istorijos mokymo politikos;
3. pedagoginės valios neturėjimas, kurios tiesioginis rezultatas – nuolatinis mokymo rezultatų mažinimas.
Pirma, mokykloje neugdomi aukštesnieji mokinių istorijos gebėjimai. Viešoje erdvėje deklaruojami tikslai apie kompetencijas, kūrybingą ugdymą yra tik gražūs siekiniai, kurie neturi nieko bendro su realia padėtimi Lietuvos mokyklose…
Antra, istorijos mokymas pagal vidurinio ugdymo programą orientuojamas daugiau į kiekybinį, o ne į kokybinį aspektą – bandoma įtraukti kuo daugiau temų. Tai liudija takoskyros tarp pagrindinio ugdymo ir vidurinio ugdymo programų nebuvimas. Iš esmės, vidurinėje mokykloje mokiniai atkartoja pagrindinės mokyklos istorijos žinias, neįgydami jokių kokybiškai naujų gebėjimų. Vidurinio ugdymo pakopos istorijos programa neužtikrina giluminio istorijos suvokimo, padedančio įgyti aukštesniuosius istorijos gebėjimus…
Trečia, jei Lietuva turėtų valios (o valios ji neturi!), privalomo istorijos egzamino įvedimas dalinai užtikrintų bent kokį bendrą istorijos žinių lygį…
Mes bijom savo istorijos…
Mes bijom dirbti rimtai…“
* * * * *
Sutinkate (audringi aplodismentai)? Prieštaraujate (švilpesys)? Ar „iki lemputės“?
Informacija
Nauji komentarai
- Eirimas Velička apie MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…
- Evaldas apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- IME apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- Evaldas Bakonis apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
- IME apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
Gerb. Evaldai,
Panašu, kad cituojamas “ekspertas” susirūpinęs ir koks etnoskulptūrinis Kristus. Kaip rašė a. a. Gintaras Beresnevičius, visame krikščioniškame pasaulyje Kristus triumfuoja, kenčia, prisikelia ir tik Lietuvoje jis sėdi ir rūpinasi. Rūpintojėlis. (Kaip neprisiminsi: “Prezidentas išreiškė susirūpinimą…”) Ir štai iš to eksperto rūpesčio – begalinė minčių eklektika.
Gal tuomet apie viską iš eilės pagal cituojamą tekstą:
> nuvertinamos istorijos žinios. Liūdna naujiena – jos jau seniai nuvertintos. Nes pačios savaime jos neturi jokio svorio, na, nebent kokiame protų mūšyje, kryžiažodžių turnyre ir žinių reprodukcinėse varžybose “Tūkstantmečio vaikai”. Žinios naudingos tik tada, kai įgyja prasmę, o tokia atsiskleidžia tik pasakojimuose raštu ir žodžiu. Istorija – tai visų pirma pasakojimas. Tik nereikia jos maišyti su primityviai suvoktu naratyvu.
> gebėjimai vertinami paviršutiniškai. O ar egzaminų sudarytojai moka tai padaryti kaip nors prasmingai ir sumaniai? Tai kodėl iki šiol to neparodė?
> mokiniai palieka mokyklą nesupratę istorijos prasmės, vertės. O gal taip yra dėl to, kad mokyklinėje istorijoje nėra jokios prasmės ir vertės? Man iki šiol nesuprantama, kaip galima kalbėti apie II pasaulinį karą, kaip Hitlerio – Musolinio – Stalino – Ruzvelto – Čerčilio karą? O tai kokia prasmė mokiniui gilintis į tai, kas yra “jų”, galingųjų, bet ne jo, karas? Ką tas karas reiškia jam? Štai jums ir istorinė atmintis… Apskritai, jau XX a. pradžioje istoriografija perėjo nuo politinės istorijos prie naujų tyrimo krypčių ir temų. Lietuvos mokykla dar XIX amžiuje, L. von Ranke laikuose. Verta sutikti su J. le Goffu, kad politinė istorija išliks istorijos mokslo stuburas, bet ant jos privalu lipdyti temas, padedančias mokiniui suprasti save ir savo aplinką, atsakančias į XXI a. klausimus, o ne XX a. pradžios. Nors ar įgalus tai padaryti bent jau nūdienos vadovėlis, kurio tekstas artimesnis Ranke darbams ir net neprilygsta Šapokos & Co knygai.
> švietimo politikos problemos. Sekimas Vakarų tradicija nėra blogis pats savaime (nes ko mes tada stojome į ES?). Blogis yra sekėjų mažaraštystė, nesiorientavimas Vakarų kultūros, švietimo, mokslo procesuose, negebėjimas pamatyti kopijuojamus pavyzdžius platesniame Vakarų ir Lietuvos sociokultūriniame kontekste. Bet ko norėti iš valdžiažmogių?
Baisokai skamba “tikslinga švietimo politika”. Kol partijos Lietuvoje skiriasi tik pavadinimais, o ne ideologinėmis nuostatomis, tol švietimo politikos nebus. Bus tik nuolatinis “gaisrų gesinimas” ir bandymas išlaikyti sisteminį status quo. Tai nėra vien istorijos problema, o kompleksinis klausimas. Ir dabarties realijose “tikslinga švietimo politika” atrodo veikiau kaip savo (dažnai liguistų) švietimo vaizdinių primetimas visai šaliai. Privalomas himno giedojimas prieš pamokas – dar ne švietimo politika.
Kita vertus, švietimo politika turėtų prasidėti nuo derybų ir susitarimo su visuomene. Tik vėl bėda: kas yra įgalus tas derybas organizuoti, diskutuoti ir teikti siūlymus. Kiek bendrauju su aktyviausiais šiandienos istorijos mokytojų bendruomenės atstovais, jie man panašesni į Stalino fanklubą, o ne sąmoningus ir lygiaverčius švietimo politikos diskusijų dalyvius.
> aukštesniųjų gebėjimų ignoravimas. Štai čia su autoriumi sutinku. Lietuvoje nėra istorijai gabių ir labai gabių vaikų ugdymo sistemos. Visos institucijos, kurios skelbiasi tuo užsiimančios, savo veiklą tik imituoja (turiu realių pavyzdžių). Egzaminas ir istorijos olimpiada – savo pačių parodija. Pamokoje irgi orientuojamės net ne į vidurkį (ar toks iš viso dar yra?), bet į silpniausiuosius, pamiršdami, kad mokykla nėra tik dienos centro atitikmuo, kur vaikai praleidžia laiką, kol jų tėvai dirba. Mokykla turi ugdyti ir tuos stipriuosius, kurie vėliau formuos visuomenei būtiną intelektinį produktą. Tiesiog problema ta, kad kalbėdami apie ugdymo individualizavimą ir diferencijavimą, mes pamirštame, jog skirtingi vaikai pasieks ir skirtingą rezultatą.
> kiekybės persvara prieš kokybę. Iš esmės sutinku su šia mintimi, bet… o kaip tada su tame pačiame pranešime (?) išsakyta mintimi dėl istorijos žinių nuvertinimo? Žinios=kiekybė, probleminiai klausimai, aktuali tematika=kokybė. Ar ne? Ir tikrai sutinku, kad kol kas vidurinėje mokykloje kartojame pagrindinės mokyklos kursą, nes… to reikalauja egzaminas. Dėl to dar 11 klasėje mokinius supažindinau su egzamino programa ir atsiprašiau, kad dabar dvejus metus mes mokysimės to, ko jie jau mokėsi ketverius prieš tai, bet darysime tai dvigubai intensyviau. Man nuoširdžiai gėda.
> Lietuvos politinė valia. Nereikia kalbėti apie mistinės Lietuvos ne mažiau mistinę valią. Galima pavardėmis vardinti konkrečius veikėjus, kurių kompetencijos ir elementariausio išsilavinimo (realaus, o ne dokumentuoto) stoka, persidengianti su vertybiniu marazmu, atveda į istorijos ugdymo aklagatvį. Pasidalinta kolektyvinė atsakomybė niekaip neatleidžia nuo nusikaltimo. Ar kaip ten su grupiniu išprievartavimu?
Ką aš galiu pasiūlyti “ekspertui”?
Pirmiausia – aktyviau įtraukti į istorijos ugdymą akademines bendruomenes. Lietuvoje yra ne tik LEU. Dar keturi universitetai vykdo istorijos studijų programas.
Antra, sugrąžinti istorijos mokytojus į universitetų auditorijas. Negali apie istorijos mokymą kompetentingai kalbėti žmogus, kuris paskutinįkart dalykinę kvalifikaciją tobulino 1979 m., kai dar buvo studentas! Negali mokytojas ekspertas būti tas, kuris pamokoms rengiasi iš 1985 m. “Lietuvos TSR istorijos” sintezės! Neturi dėstyti tas, kuri savo kasdieninėje kalboje operuoja sovietiniu biurokratiniu komjaunuolišku žargonu!
Trečia, kuo daugiau viešai diskutuoti. Politiniai sprendimai gimsta iš diskusijų. Jie neatsiranda greitai ir jų priėmėjai nėra visų sričių meistrai. Bendruomenės turi deklaruoti savo poreikius ir deklaruoti juos garsiai, o politikai – ieškoti geriausio įmanomo kompromiso varianto. Ir ieškoti viešai.
IME: dvigubas ačiū!
Pirmas ačiū, kad dar ne visi renkasi trečią atsakymo variantą („iki lemputės“).
Antras ačiū, už sugaištą laiką rašant išsamias pastabas, dėl kurių nelabai esu įgalus ir ginčytis. Nors šiaip, net ginčas vardan ginčo man čia yra svarbus principas. Deja, šį kartą net nematau preteksto ką nors reikšmingai užginčyti.
Norintiems išsamiau susipažinti su daugiau nei vieno eksperto mintimis, rekomenduoju pasiklausyti jų čia:
I dalis – http://media.lrs.lt/video/video5/video/2015/11/5EE6B4EE-BBFD-4556-84A4-F0C66A47CFDA/MEDIUM/fad2bbc5-de16-441d-b07e-b6b07e470eb9.mp4
II dalis – http://media.lrs.lt/video/video5/video/2015/11/5EE6B4EE-BBFD-4556-84A4-F0C66A47CFDA/MEDIUM/001b3f04-30ee-48f0-8cce-63797eae938c.mp4
Man tik smalsu pasidarė: nejaugi tarp šio tinklaraščio skaitytojų daugiau nėra nė vieno kito, kuriam būtų “ne dzin”? Jei tyla ir abejingumas pateisinamas užimtumu, tada dar liūdniau, nes jokios švietimo politikos artimiausiu metu nebus. Ir šiaip jokios politikos.
IME: sprendžiant pagal vos besisukantį skaitliuką,ne taip jau daug čia apsilankiusių buvo. Gal 180 plius minus 20 nesikartojančių apsilankymų per penkias dienas. Tiksliau suskaičiuoti tingisi. Išvada: nedidelis domėjimasis. Noras pasakyti savo poziciją – dar menkesnis. Kiek suprantu, yra 3-4 lankytojai, kartais padovanojantys komentarą. Kita vertus, ir tai yra jėga… Pozityvas: juk situacija yra geresnė nei LIMA puslapyje, kur komentarų skilties dėl absoliutaus merdėjimo, atrodo, apskritai neliko.
Dar didesnis pozityvas: pats sau atrodau fainas, nes galiu viešai (?) pasakyti, ką galvoju apie man kažkodėl dar įdomią sritį. Galiu pasiginčyti su man nepatinkančiomis mintimis, idėjomis. Kažkas paskaito… Kažkas tai panaudoja savo sakytiniuose ir/ar rašytiniuose darbuose. Na, ir apskritai smagu, kad dar kažkas sugaišta keletą minučių ginčui…
Gerb. Evaldai, pirmajame savo komentare prabėgomis užsiminiau apie istorijos olimpiadą. Gal sutiktumėte pasidalinti savo požiūriu į šią “pramogą”?
Aš, pavyzdžiui, niekaip negaliu suprasti kelių dalykų: 1) kam reikalinga istorijos olimpiada, kuri savo forma dubliuoja istorijos VBE, tik tiek, kad apima siauresnę sritį? 2) Kodėl tai, kas iš tiesų yra chronologija ir geografinės erdvės apibrėžtis, vadinama tema? 3) Kokia esė paskirtis olimpiadoje, kai ją rašantieji atrenkami pagal testo rezultatus? Iš kur atsirado požiūris, kad geriausias kalikas yra ir geriausias eseistas?
Atsakymai nėra kažkokia nepamainoma būtinybė (sau atsakymus turiu), bet tiesiog smalsu, ką galvojate Jūs.
IME: ačiū už idėją. Specialiems poreikiams – speciali tema.