Lietuvos mokytojai bruzda. Vieni streikuoja, kiti juos palaiko, treti pakaušį kasosi… Lietuvos politikai šiais ypatingais Seimo rinkimų metais negali būti nuošalėje. Reikia gausinti politinį kapitalą, pasišildyti prie kaitrios ugnelės.
Todėl viena garbingos valdžios – LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto – narė giria ir gailisi: „ Šaunuoliai. Jie turi vienas stipriausių profesinių sąjungų. Linkėčiau, kad ir kitų profesijų darbuotojai tokias turėtų. Mokytojų atlyginimai iš tikrųjų gėdingai maži.“
Kita tos pačios valdžios ir dar kitos – LR ŠMM – atstovė palaiko bruzdančius mokytojus: „Visuomet esu kartu su mokytojais. Palaikau ir dabartinius pedagogų reikalavimus didinti algas. Mūsų mokytojai – tiek tik pradedantys dirbti, tiek patyrę ekspertai – tikrai verti geresnio užmokesčio.“
Trečias, atstovaująs aukščiausios vykdomosios valdžios ešeloną, retoriškai stebisi: „Kokios priežastys, kad mūsų mokytojai nesijaučia oriai, o priversti „prisidurti“ iš šalies privačiomis pamokomis ar kitokia veikla? Ar yra galimybė sutvarkyti atlyginimų sistemą taip, kad mokytojų darbo užmokesčio vidurkis išliktų didesnis nei kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų?“
Dar vienas, žvelgiąs į situaciją pro Briuselio-Strasbūro akinius, išsako savo pilietinę poziciją: „Mokytojai reikalauja didesnių atlyginimų ir negaliu jų nepalaikyti.“
Gražu? Pritariam? Yra dar politikų, realiai matančių situaciją? Gal ir taip, tik…
Visa bėda, kad šie (ir kiti nepaminėti) mokytojus viešai giriantys politikai šiuo metu yra kaip ir Lietuvos Respubliką vairuojanti, valdanti jėga. Jie nėra nei opozicija, nei dabartinę vyriausybę sudariusi parlamentinė mažuma. Priešingai. Šie politikai štai jau ketvirtus metus formuoja ne tik švietimo politiką, bet taip pat yra atsakingi už normalių sąlygų tam pačiam švietimui sudarymą. Kaip čia dabar išeina? Palaiko tuos, kurie nepatenkinti štai dėl tokių politikų padarytos veiklos ar neveiklos? Arba, liaudiškai šnekant, „patys muša – patys rėkia“? Raskit dar panašų pavyzdį šiame pasaulyje, kad politikai piktintųsi tuo, ką patys daro. Kreivų veidrodžių karalystė, ne kitaip…
Tiesa, jie randa pasiteisinimą dėl savo nekaltumo. Kalti visi, tik ne jie. Pirmiausia, be abejo, tie, kurie valdė anksčiau, ir tiek pridirbo, kad štai jau daugiau nei per tris metus nepavyksta ką nors pakeisti ir tenka tik toliau vykdyti tą nusikaltėlišką politiką.
Pirmas nusikaltimas – mokinių krepšeliai. Skaitome politikės įvardytą mažų mokytojų atlyginimų priežastį: „Šiandieninė Švietimo ir mokslo ministerija, „paveldėjusi“ liberalo eksministro G. Steponavičiaus suformuotą visuotinę „krepšelių“ švietimo sistemą, turėjo imtis radikalių sprendimų, tačiau <…>“ Antrasis nusikaltimas – mokyklų reorganizacija. Vienas iš jau paminėtų politikų ją vertina itin drastiškai: „Nuo 2000-ųjų vykdytas vidurinių mokyklų genocidas taip pat pablogino mokytojų darbo sąlygas.“
Štai kas bus tie kaltininkai, kurie turėtų atsakyti už mokinių „terbelizaciją“ ir mokyklų „ketvirčiavimą“. Istorikui užduotis – rasti juos, tuos visų bėdų iniciatorius. Pasiraitom rankoves, pagūglinam ir randam tuos pirmuosius dokumentus.
Mokinio krepšelio pradžia – 2001 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 1520 „Dėl Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatų“.
Mokyklų reorganizacijos pradžia – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 745 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 746 „Dėl bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų sąrašo patvirtinimo“.
Žmogau, skaitantis šias eilutes, tikriausiai supranti, kad dabar reikia tik surasti tuos, kurie inicijavo ir pasirašė tuos nutarimus 2001 ir 2004 metais? Informacija pamąstymui:
2001 metų rudenį ir 2004 metų vasaros pradžioje Lietuvos Respublikos Vyriausybei, sudarytai iš Lietuvos socialdemokratų partijos ir Naujosios Sąjungos (socialliberalų), vėliau tapusių sudėtine Darbo partijos dalimi, vadovavo Algirdas Mykolas Brazauskas. Švietimo ir mokslo ministru buvo Algirdas Monkevičius. Įdomus faktas – ŠMM viceministru tuomet buvo aukščiau cituotas dabartinis aršus pagrindinio mokytojų bėdų kaltininko – mokyklų reorganizacijos – kritikas.
Klausimas – ką reikėtų kalti prie kryžiaus už tokius neorius mokytojų atlyginimus, o ką kala dabartiniai valdantieji?
* * * * *
Parengta laisvu nuo darbo metu. Tekstas surinktas asmeniniu kompiuteriu. Tinklaraštyje patalpinta už asmeninius pinigus apmokamos prieigos prie interneto dėka. Čia – tarp kitko.
Šiaip tai nenustebino Lietuvos švietimo organizavimo (politika nepavadinsi – būtų per daug garbės) šizofreninis būvis. Ilgą laiką jį stebėdamas paprasčiausiai pripranti ir nebepastebi. Nors toks bukas įpratimas – blogiausia, kas gali su žmogumi nutikti.
Ir dar “ne į temą”: perskaičiau Jūsų tekstą “Švietimo naujienose” apie kandidatų į švietimo įstaigų vadovus vertinimą. Liūdna. Ir liūdniausia dėl tos dalies, kur nurodytos suklupimo priežastys. Ir būk tu man jam tokiam durnam, kaip sakydavo mano mokytoja…
Jau galvojau, kad prie šios temos nebus nė vieno komentaro. Kita vertus, apie ką čia diskutuoti, kai matai, kad su kiekviena kadencija „imančių valdžią“ (ne tik Lietuvoje, bet ir savivaldybių lygmenyje)
- siekiai tolsta nuo praėjusio amžiaus IX-X dešimtmečių sandūroje vyravusio idealizmo;
- intelektualinis potencialas mąžta;
- nagai ilgėja ir vis labiau riečiasi į save…
Kaip tai matosi švietimo įstaigų vadovų atrankos plotmėje! Ketvertą metų pabuvęs šalia šio proceso, galėčiau apystorę tragikomediją sukurti. Gaila, J. Erlicko gebėjimų neaptinku savyje…
IME: neįsikertu ir neaišku, dėl ko liūdesys – dėl pačių įvardytų priežasčių kaip fakto ar dėl to, kad būtent tokias priežastis vertintojos pastebi?
Liūdna dėl priežasčių kaip fakto.
Šiaip jau, didžiausią nuostabą kelia tai, kad dalis kandidatų į mokyklų ar darželių vadovus
- savo funkciją mato tik kaip PAVALDINIŲ VALDYMĄ, kad būtų užtikrinta drausmė ir tvarka;
- švietimo įstaigos bendruomenėje mato tik ADMINISTRACIJĄ, pedagogus, aptarnaujantį personalą, tėvų komitetus, bet kažkaip užmiršta, kad švietimo įstaiga yra skirta VAIKAMS, kurie jų yra išbraukiami iš bendruomenės sąrašo;
- svarstydami apie vaikų saugumo problemas, mato tik vienintelį būdą jį užtikrinti – elektronines leidimų korteles ir stebėjimo kameras;
- galvoja, kad kartą gyvenime suorganizuota konferencija savoje įstaigoje, turi savaime reikšti, jog jie geba vadovauti ne tik ugdymuisi, bet ir žmonėms, yra labai asmeniškai veiksmingi, pasižymi strateginiu mąstymu ir t.t. ir pan.
Tiesa, tokie yra tikrai ne visi.
LIŪDNIAUSIA šioje istorijoje yra tai, kad įvairiausioji valdžia randa ir ieško būdų, kaip apeiti nustatytą tvarką, susodinti į taip trokštamus krėslus SAVUS. O TRAGIKOMIŠKIAUSIA, kad, nors ŠMM valdovo parašu įtvirtintoje tvarkoje konkursas į vadovo pareigas privalo būti paskelbtas per 30 dienų po to, kai tos pareigos tampa laisvos, mano (pavaldžioje ŠMM) įstaigoje direktoriaus nėra jau nuo praeitų metų birželio…
O man liūdniausia tai, kad visi Jūsų išvardinti bruožai nė kiek nemažiau būdingi jauniems žmonėms, pasiryžusiems vadovauti. Ir to jau negalėtume nurašyti sovietmečiui…
IME: nors teisybės jūsų žodžiuose tikrai yra, aš to nesuabsoliutinčiau, t.y. tikrai ne visas jaunimas. Bandau suprasti, kodėl. Manau, kad tokie žmonės visą savo mokymosi – mokykloje, universitete – laiką ir matė būtent tokius pavyzdžius. Tad tai galėjo jiems įstrigti kaip norma, kaip tradicinis modelis, sektinas pavyzdys.
Ta tema čia turiu keletą prielaidų dėl kitų dalykų. Pvz., kodėl gabus, energingas jaunimas nesirenka mokytojo profesijos? Be KITŲ PRIEŽASČIŲ, viena yra ta, kad 12 metų jie kasdien matė mokytoją. Nuo to, ką jie matė, jiems jau yra susidaręs mokytojo paveikslas. Matyt, ne toks jau ir patrauklus…
Kitas pavyzdys susijęs su „dėstytojų pasenusiais mokymo metodais, negebėjimu perteikti kažkokias naujoves“ mokytojų, kurie priima pas save studentus į praktiką, akimis. Dažnai girdėdavau: „Ir ko juos ten moko?“ Bet kartais atrodo, kad mano buvusių kolegų dėstytojų pastangos duoti kažką nauja, įdomaus etc. nublanksta prieš tą patirtį, kurią jie daugybę metų matė mokykloje, patyrė savo kailiu. Praktikos metu tai imdavo viršų prieš kelių mėnesių senumo paskaitas, pratybas.