KODĖL LIETUVOS ŠVIETIMAS DAR ILGĄ LAIKĄ PASMERKTAS NESĖKMĖMS?

Pastaruoju metu skaitant įvairius valdžios žmonių viešus pareiškimus ir net patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos priemonių planą, kilo įvairiausių išvadų. Iš jų dėliojasi atsakymas į vieną klausimą – „Ar  Lietuvos švietimas  artimiausiais metais gali tikėtis apčiuopiamos pažangos?“ Visos dalinės išvados susieina į vieną trumpą atsakymą – „Ne“. Kodėl?
- Todėl, kad kiekviena vis nauja valdžia pasižymi liguistu, tiesiog maniakišku potraukiu reformuoti, t.y. reguliuoti, reglamentuoti.
-Todėl, kad visos reformos, t.y. reguliavimas, reglamentavimas a priori tų pačių reformuotojų yra suvokiama kaip nekvestionuojamas gėris, neginčijama vertybė, tikrieji vaistai nuo visų ligų. Net nesiekiama realiai įvertinti situaciją, atlikti bent primityviausią situacijos analizę. Nesiekiama net pasitarti su tais, kuriems reikės vykdyti reformas ar jausti jos pasekmes.
- Todėl, kad visos reformos, t.y. reguliavimai, reglamentavimai tik slepiami po skambiais, patraukliais, kartais – net labai teisingais ir laukiamais tikslais. Nors tikrovėje tie tikslai tampa tik dūmų uždanga.
- Todėl, kad, nemokant pamatuoti švietimo procesų rezultatų, neturint rezultatų matavimo įrankių ar tiesiog tingint juos sukurti, visos tos reformos dažniausiai nukreipiamos į proceso, t.y. veiksmo ar net jam reikalingų resursų matavimą.
- Todėl, kad dažniausiai pagrindiniu reformos savitiksliu tampa naujo teisės akto sukūrimas ar jau esamo patobulinimas. Apie tai, kad veikia ne pati teisės norma, bet realus darbas ją įgyvendinant, kartais pamirštama…
* * * * *
Tiesa, rusena viltis, kad po 2030 metų situacija gali pasikeisti. Tik, ar bus dar poreikis kokiai nors tikrai kaitai?