KOLUMBAS? KAŽKUR TARP BRUNONO IR BASANAVIČIAUS

Istorija yra menas. Tai dar kartą patvirtino prof. Alfredas Bumblauskas, anot „Delfi“, pažėręs kritikos istorijos mokytojams ir programų sudarytojams. Šie vaikus varo į neviltį, o visą istoriją atstūmė į akligatvį. Bet pradėkim nuo konkrečių dalykų…
Valdovų rūmuose pristatydamas savo naują kūrinį „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. 1 dalis“, istorikas akcentavo, jog ne datos yra svarbiausia. Juk istoriniu požiūriu svarbiausia yra, kas iš to, kad Kolumbas perplaukė Atlantą, o ne kada tai įvyko.
Bet problema yra ta, kad istorija, skirtingai nuo literatūros ar geografijos, turi aiškiau išreikštą laiko dimensiją. Todėl nori ar nenori, vadovėlyje ar per pamoką teks kažkaip įvardyti tą nuo mūsų nutolusią laiko distanciją. Aišku, galima pasakyti, kad Kolumbas Atlantą perplaukė kažkur vidury tarp šv. Brunono ir Jono Basanavičiaus. Aiškiau? Bet ir šiuo atveju Kolumbą pririšam prie konkretaus laiko suvokimo. Tenka suprasti, o kada tas šv. Brunonas gavo į galvą nuo pagonių ir kada J. Basanavičius į dienos šviesą paleido „Aušrą“ ar lemtingajame posėdyje vadovavo Lietuvos Tarybai.
Tiesą sakant, galima logiškai pratęsti gerbiamo profesoriaus mintį. Juk istoriniu požiūriu svarbu yra, kas iš to, kad buvo perplauktas Atlantas, o ne kas konkrečiai jį perplaukė. Gi ne vienas Kolumbas plaukė. Net trijų laivų įgulos dalyvavo tame plaukime. Kodėl nuolat minim tik vieną žmogų? Aišku, toliau džiazuoti, sakant, jog ne taip svarbu, kuris vandenynas buvo perplauktas, būtų gal jau nepadoru. Kita vertus, o gal lietuviui būtų svarbesni pirmojo Dubingių ežero perplaukimo padariniai?
Čia juokelius metam į šalį ir bandom suprasti, iš kur prof. A. Bumblauskas taip gerai informuotas apie istorijos mokymo būklę. Norint daryti išvadas, reikia turėti duomenų. Nedrįstu spėlioti, kiek istorijos pamokų profesorius stebėjo per paskutinį dešimtmetį ir fiksavo tokį mokytojų terorizmą mokinių atžvilgiu. Tiesą sakant, negalėčiau teikti tvirtai priešingos nuomonės, nes per tą patį laikotarpį nemačiau nei vienos istorijos pamokos. Norėdamas susirinkti bent kažkiek duomenų, bandau žiūrėti į istorijos programas. Apsiribosiu vidurinio ugdymo pakopa.
Taigi, vidurinio ugdymo istorijos bendrojoje programoje paminėtos tik 6 (šešios), o istorijos brandos egzamino programoje net 7o (septyniasdešimt) bent jau metų tikslumu įvardytų datų. Daug? Mažai? Beje, Kolumbo plaukimo datos kaip ir neaptikau.
Todėl aš nelabai norėčiau pritarti gerbiamo profesoriaus išvadai apie terorizmą datomis. Tik bandau suprasti, iš kur kilo akmenukų mėtymas į istorijos mokytojų ir programų sudarytojų daržą savosios knygos pristatymo metu. Atsakymą sufleruoja knygą išleidusios leidyklos vadovas Saulius Žukas. Jis prasitarė, jog dar prieš tris metus ši knyga ruošta kaip vadovėlis. Šį faktą dar menu ir tuomet jutau savo sėdimąja. Logika visai aiški: jei mūsų kūrinys genialus, tačiau neįsipaišo į visiems priimtus standartus, tai kas kaltas? Aišku, kad standartai. Šiuo atveju, istorijos mokytojų praktika ir istorijos programos. Šiaip, visos reklamos pagrįstos tuo pačiu principu – norėdamas išaukštinti savą produktą, pirmiausiai pabrėžk kitų trūkumus. Toks tas Lietuvos biznio pasaulio gyvenimas.
* * * * *
Visa tai, kas surašyta aukščiau, nepaneigia mano bendros nuomonės apie istoriką profesorių Alfredą Bumblauską. Galvoju, kad padarius nedidelį eksperimentą, t.y. gatvėje atsitiktinių praeivių paprašius įvardyti tris garsiausius dabarties Lietuvos istorikus, prof. A. Bumblausko vardas tikrai atsidurtų pirmoje vietoje. Nes istorija taip pat yra menas.