APIE GALIMĄ DOVANĄ LIETUVOS ŠVIETIMUI

Pradėsiu iš toliau. Šį rytą 40 maršruto autobusas išleido mane Studentų stotelėje. Tai yra prie pastato, kurio stogas dar papuoštas užrašu „LIETUVOS EDUKOLOGIJOS UNIVERSITETAS“. Nuo čia iki darbo – 10 minučių pėstute. Šiaip, čia yra užuomina tiems, kurie galvoja, kad Vilniaus biurokratai žarsto pinigus pilnomis rieškučionis. Jei ką, net ŠMM pavaldžios įstaigos didžiausio skyriaus vedėjas negali sau leisti prabangos kasdien važiuoti į darbą automobiliu. Bet nukrypau nuo temos…
Kas patraukė dėmesį? Ogi dešimtys mamyčių ir tėvelių, atsisveikinančių prie šio pastato kampo su savo atžalomis – pradinukais.  Šie toliau šniūrais išdidžiai keliavo iki centrinio įėjimo. O ten jau – į vidų. Prisiminiau, vakarykštį kolegės pasakojimą apie antraklasį sūnų. Užsitęsus remontams „Genio“ mokykloje, tuzinas klasių laikinai perkelta į baigiančias tuštėti universiteto (man mieliau – pedagoginio instituto) patalpas. Likusį kelią iki darbo bandžiau „sukramtyti“ matytą vaizdą. Bet prie šio epizodo dar grįšiu…
Eidamas vis galvojau apie Lietuvos ambicijas artimiausiu metu kelti mokytojo prestižą. Mano jau aprašytą netikėjimą šios idėjos įgyvendinimu pastaruoju metu tik sustiprina žiniasklaidos pranešimai. Tų menkų jaunų mokytojų idealistų portretų fone visą pozityvą nustelbia iš mokytojų, direktorių besiliejantis negatyvas. Tiesa, apie etatinį darbą kaip apie vieną iš galimų prestižo kėlimo priemonių jau nebekalbėsiu. Nėra prasmės.
Kitos priemonės – pedagogų rengimo pertvarka, jų kvalifikacijos kėlimas, perkvalifikavimas. Kalbama apie du kelius įgyti pedagogo kvalifikaciją. Niekaip nesuprantu – ar jų nebuvo? LEU „gulė kryžium“ už vieną kelią, VU – už kitą. LEU kelias beveik numirė, VU kelias niekaip iš vystyklų neišsikapanoja. Koks rezultatas?
Kalbama taip pat apie galimybę įgyti dviejų dalykų mokytojo kvalifikaciją. Ar tai kas nors nauja? Mano 1984 metų diplome taip pat du dalykai įrašyti, jei ką. Su protarpiais ši dvigubų specialybių idėja gyvavo iki pat LEU mirties. Beje, netikiu, kad dviguba specialybė išgelbėtų kaimo mokytojus nuo nedarbo, nuo nepilno etato. Bent jau pagrindinio ugdymo pakopoje apsirūpinimą darbu garantuotų ne dviejų dalykų mokytojo, o bendra pagrindinio ugdymo mokytojo kvalifikacija. Kitos priemonės – pernelyg smulkios, kad reikėtų joms skirti dėmesį.
Grįžtam prie šiandien anksti ryte matyto vaizdo. Ne mano tai mintis, kažkur esu ją girdėjęs, bet galvojau apie tai visą kelią. „Genio“ pradinukai LEU pastate – laikinas epizodas. O jeigu taip pavertus šį reiškinį nuolatiniu? Ne, ne laikinu prieglobsčiu visų remontuojamų mokyklų mokiniams, bet viena didele nuolatine mokykla. Su dešimtimis komplektų nuo pat privalomo priešmokyklinio ugdymo klasių iki abitūros? Pačia didžiausia Lietuvos mokykla? Tokia, kurioje būtų galima eksperimentuoti pažangias idėjas, kuriamus naujus edukacijos produktus. Bazė tam tikrai būtų tinkama.
Įsivaizduokim, kokį riebų pliusą į atmintį apie save galėtų įsirašyti valdantieji. Parodę, kad ne galimi milijonai už ištuštėjusius pastatus buvo pagrindinė pedagogų rengimo pertvarkos priežastis. Didžiausios Lietuvoje mokyklos steigimas, beje, būtų ir rūpinimasis mokytojų darbo sąlygomis, ir naujų darbo vietų kūrimas.
Fantazijos?