Pastaruoju metu net pačiam buvo nemalonu skaityti savo paskutiniuosius įrašus – vien negatyvas, kritika, juodos spalvos… Pats sau darausi panašus į vieną geros mokyklos gerą direktorių, kuris labiausiai žinomas tik nuolat besiliejančiu kritikos srautu. Todėl ir labai mėgstamą visų žiniasklaidos priemonių…
Na, negali būti taip, kad valdžia darytų viską blogai. Galvoju, kad abejoti ar kritikuoti reikia tik pačius darbus (veiksmus, nutarimus), kurie atrodo neprotingi, neracionalūs, abejotini. Tai pasitaiko padaryti ir geriems, protingiems žmonėms ar normaliai funkcionuojančioms institucijoms. Todėl vienas ar kitas neapgalvotas, nepamatuotas žingsnis neužtraukia visam laikui dėmės ant jį padariusiojo.
„Mokyklos kokybės krepšelio“ sumanymas, pasirengimas jį įgyvendinti – pozityvas, už kurį galima tik pagirti, juo pasidžiaugti. „Silpnesnėms“ mokykloms metamas gelbėjimosi ratas. Gal įsikabins, gal išplauks? „Stipresnėms“ mokykloms numatyta paskata, kad dalytųsi savo gerąja patirtimi, būtų orientyru, rodančiu į kurią pusę plaukti skęstantiesiems.
Ar tai nėra protinga? Ar galima tai nepastebėti?
Informacija
Nauji komentarai
- Eirimas Velička apie MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…
- Evaldas apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- IME apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- Evaldas Bakonis apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
- IME apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
Savo didelei laimei jau nebedirbu Lietuvos mokykloje. Bet žinau viena: nelabai norėčiau, kad su manimi dalytųsi “gerąja patirtimi” mokykla, kurios pavaduotojas eina už kampo parūkyti su dešimtokais, o mokiniams per pamokas aiškina, kad dėl visų Europos bėdų kalti gėjai ir negrai. O tokia mokykla “gerųjų” sąraše yra.
IME: kaip sakoma, viena kregždė – dar ne pavasaris. Tiesą sakant, nežinau konkrečių pavyzdžių, todėl net nebandau neigti ar pritarti. Man šiuo atveju svarbus yra pats principas . O jis dabartinio švietimo fone man atrodo kaip šviesos žiburėlis gūdžią ir tamsią naktį.