2020: NORĖTI NIEKAS NEDRAUDŽIA

Baigiantis metams dar kartą supratau, kad šio tinklaraščio įrašai niekaip neprisideda prie pozityvo sklaidos, tikėjimo dabartimi palaikymo. Norėtųsi rašyti apie prasmingus, vilties suteikiančius darbus, apie iniciatyvas, kurios keltų tikėjimą Lietuvos švietimo sistema. Deja… Šių dalykų nesimato. Kaip kad nesimato jokių apčiuopiamų naujovių istorijos mokymo erdvėje.
Todėl lieka laukti ir tikėtis. Pagal jau nusistovėjusias tendencijas aišku, kad vilties mažoka. Kiekvienas ketverių metų ciklas vis giliau murkdo į liūną, kuriame atsidūrė Lietuvos švietimas. Įrodymų, kurių pilna besibaigiančių ir jau pasibaigusių metų įrašuose,  jau net nekartosiu. Keista, kad apskritai Lietuvos švietimas dar pakankamai normaliai funkcionuoja, nepaisant vis kvailesnių bandymų jį pertvarkyti. Tikėtis, kad po 2020 metų situacija pradės gerėti?
Kai pagalvoji, kad į valdžią vėl veršis partijos, kurių programų švietimui skirtose dalyse bus žadama viską „pakeisti“, „pertvarkyti“, „patobulinti“, nes „esama situacija mūsų netenkina“, nežinai, ką reikės daryti – juoktis ar verkti. Tikrai rinkčiausi palaikyti partiją, kurios visa švietimo programa tilptų į kokius penkis sakinius. Pavyzdžiui: tapę valdžia, 1) nieko nekeisime, bet 2) atliksime visuotinį švietimo sistemos auditą, 3) remdamiesi gautais duomenimis, subursime plačią ekspertų grupę, kuri paruoštų planą „Kaip išbristi iš švietimo liūno?“, 4) planą pateiksime plačiam visų suinteresuotųjų svarstymui, 5) dėl plano krypčių ir priemonių susitarę su norinčia veikti tautos dauguma, jį įgyvendinsime. Štai taip įsivaizduoju visą švietimo raidos programą, kuri teiktų nors kokių vilčių, jog į valdžią prasibrovę nauji profesionalai netaps eiliniais klounais. Už tokią programą balsuoti agituočiau ir visus kitus.
O kol tokios programos nesulauksim, norisi tiesiog palinkėti, kad 2020 metais iki rinkimų likusį laiką:
- LR Seimo komitetas, vadovaujantis švietimui, dirbtų tai, ką geriausiai moka – skelbtų jubiliejinius metus, atmintinas dienas ir pan., bet nesiimtų iniciatyvų naujoms švietimo pertvarkoms;
- LR Vyriausybė pamirštų savo strateginę struktūrinę reformą švietimo srityje, kuri jokios struktūros nereformuoja;
- LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija iki rinkimų surastų įtikinamą paaiškinimą – kodėl reikia keisti ugdymo turinį.
Norėti niekas neuždraus?