Ugdymo kokybė: tikslas ar judėjimas?
Kokia yra mokyklos paskirtis? Joks Lietuvos teisės aktas paprastai ir aiškiai jos nenurodo. Dažnai šis svarbus momentas maskuojamas įvairiais gražiais lozungais. Tačiau atsakymą galima rasti einant aplinkiniu keliu.
Mokyklos oficialus pavadinimas – bendrojo ugdymo mokykla. Reiškia, mokykla yra vieta, kurioje teikiamas ugdymas. Visų ugdymo programų paskirtys įvardytos švietimo įstatyme. Bendrojo (pradinio, pagrindinio, vidurinio) ugdymo paskirtis – suteikti asmeniui dorinės, socialinės, pilietinės brandos pradmenis, vėliau – pagrindus, pagaliau – pačią brandą; suteikti su raštingumu susijusius dalykus – elementarų, bendrąjį raštingumą, vėliau – bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą ir t.t.
Taigi, mokykla nėra ta institucija, kurios esminis tikslas susijęs su vaiko priežiūra, maloniu laiko praleidimu, maitinimu, socialinės nelygybės išlyginimu, apsauga nuo patyčių ir t.t. ir pan. Be abejo, šie dalykai labai pageidautini, jei jie padeda siekti pagrindinio tikslo. Bet jie neturi tapti tikslais, užgožiančiais pagrindinį tikslą – suteikti visuomenės pageidaujamus ugdymo(si) rezultatus.
Visi nori, kad bendrojo ugdymo mokykla kuo geriau įgyvendintų savo pagrindinį uždavinį – pasirūpintų kuo aukštesniais ugdytinių pasiekimais. Praktiškai visų partijų netenkina esama situacija. Situacijų analizėse kaip priekaištas pateikiami ar primenami Lietuvos penkiolikamečių pasiekimų tarptautinio tyrimo (PISA) rezultatai. Tai daro penkios partijos iš aštuonių: LSDP, LR, LRLS, LVŽS, TS-LKD. Tiesa, pastaroji partija PISA rezultatų gerėjimą numato tik kaip siekinius, o ne kaip prastos situacijos iliustraciją. Konkretus siekinys, be abejo, yra ir 2021-2030 metų Nacionalinės pažangos plane, oi, atsiprašau – LVŽS programoje. Abiejų partijų formuluojami siekiniai yra arti utopinės ribos, nors, teisybės dėlei, LVŽS – su kiek didesniais realybės elementais:
Taigi, jei yra tikslas – pagerinti konkrečiu skaičiumi pamatuojamą mokinių pasiekimų rodiklį, tai natūralu yra tikėtis plano, kokiomis konkrečiomis priemonėmis jį pasieksime. Deja… Kai kalbama apie ugdymo kokybę, jokių rezultatais pamatuojamų, į konkretų tikslą vedančių veiksmų nepamatysime:
Paklauskime, kaip šios priemonės gali atvesti į konkretų tikslą – patekimą į PISA rezuktatų viršūnes, kaip įmanoma išmatuoti jų poveikį PISA rezultato kontekste?
Mano atsakymas – niekaip. Praktiškai, šios dvi parijos, kaip ir visos likusios, žada daug įvairiausių veiksmų, gerinančių įsivaizduojamą kokybę, bet ar tie judesiai tikrai atves į kokybę, lieka nepaaiškinta. Neturėkime vilčių, kad bus kuriamas kontrolės mechanizmas, kurio pagalba galima matuoti gerėjimo trajektoriją, arba, kad kas nors turėtų atsakyti už geresnių rezultatų (ne)pasiekimą. Vėl koncentruojamasi į judėjimą (pakeitimus, reformas), bet ne į rezultatą.
Pavyzdžiui, LSDP ugdymo turinio kokybės gerinimo srityje numatytų daug darbų (mano komentarai – skliausteliuose):
- į atvirą procesą ugdymo programų rengimo (lyg šiuo metu jos nebūtų rengiamos?), skyrus lėšų (lyg dabar neskiriama?), įtrauks mokslininkus, menininkus, geriausius mokytojus (lyg dabar jie būtų nušalinti?) mokinius bei nevyriausybines organizacijas;
- įvairiuose šalies regionuose rems eksperimentines mokyklas, kurios savanoriškai kartu su partneriais dalyvaus praktiškai aprobuojant naują ugdymo turinį (lyg ir nesunku suskaičiuoti, kad tokios programos įsigaliotų po gero dešimtmečio?);
- pakeis vadovėlių rengimo ir ekspertavimo sistemą, įtraukdami mokyklas, rengėjai leis tik įvertintus ir pataisytus vadovėlius (lyg dabar būtų leidžiami neįvertinti?), peržiūrės galiojančių, patvirtintų vadovėlių sąrašą įvertindami, ar tarp jų nėra pasenusių ir nebeaktualių leidinių (lyg tai periodiškai dabar nedaroma?);
- skirs deramą dėmesį bendrųjų programų atnaujinimui siekiant šiuolaikinių kompetencijų kartu „išravint“ akivaizdžiai perteklinę informaciją (lyg ne apie tą patį kalbama kiekvieną kartą prieš atnaujinant programas?);
- skatins elektroninių mokymo priemonių kūrimą ir leidimą (lyg dabar tai nedaroma?).
Čia tikrai nėra prasmės pateikti kiekvienos partijos pasikartojančių ir abstrakčių, po gražiais lozungais paslėptų veiklų. Visos jos veda į procesus, kurio efektyvumą sunku pamatuoti. Net ir tokios konkrečios priemonės kaip „tūkstantmečio gimnazijos“ kiekvienoje savivaldybėje (TS-LKD), mokyklų savarankiškumas net finansų srityje (LRLS), programavimo, dirbtinio intelekto pagrindų, verslumo ir lyderystės valandų skaičiaus ugdymo įstaigose didinimas (DP), oratorystės ir debatų integravimas į ugdymą ir IT pavertimas trečiąja Lietuvos mokinių kalba (LP) ir kt., negarantuoja Lietuvos švietime įsišaknijusio principo „Judėjimas – viskas, galutinis tikslas – kaip pavyks“ pakeitimo.
Dar svarbiau – atsakomybės už prisiimtus įsipareigojimus klausimas. Pirma, nerasime partijos, kuri už rezultatus prisiimtų sau nors menkiausią atsakomybę. Nebent rimtai pažiūrėtume į DP naudojamą kalėjimo žargoną primenančią leksiką. Bet jiems šioje srityje didelis pavojus negresia. Kai nėra rimtų įsipareigojimų dėl ugdymo kokybės, tai ir „atsakyti už bazarą“ nereikės. Antra, neprisiimdamos atsakomybės sau, partijos nesistengia jos reikalauti ir iš kitų. Kas turėtų bent stengtis įgyvendinti pažadus? Nieko apie tai nerasime nei LVŽS, nei LSDP, nei TS-LKD, nei LirT, nei LLRA-KŠS.
Šiokių tokių užuomazgų apie atsakomybę galima rasti tik liberalų programose. Deklaruojama atsakomybė skiriasi savo esminiais principais. LRLS eina paprasčiausiu „bizūno“ keliu ir pabrėžia kontrolės mechanizmą („numatysime aiškią atsakomybę už mokyklos veiklą ir pasiekiamus rezultatus. Mokyklų vertinimo rodikliai apims tiek moksleivių daromos pažangos <…> aspektus“), tačiau nutyli pačios kontrolės įgyvendinimo mechanizmą, atsakomybės ribas. LP numato „meduolį“ – motyvaciją skatinančią paskatų sistemą („mokyklose įdiegtos žmogiškųjų išteklių valdymo, naujų mokytojų adaptavimo, mokytojų ir mokinių skatinimo už pasiekimus sistemos“). Pastaruoju atveju tarsi artėjama prie pagrindinio dalyko (už pasiekimus skatinama), tačiau aukščiausių rezultatų siekimas netampa norma, į juos neorientuojama visa sistema.
Kai nėra atsakomybės – tai kam rūpės deklaruojamų pažadų įgyvendinimas?
Komentuoti negalima.