VISI Į RINKIMUS (5)

Revoliucija ar evoliucija?
Švietimo reforma – ko gero, daugiausiai skirtingų vertinimų susilaukusi sąvoka. Dalis visuomenės šia sąvoka pridengia bet kuriuos veiksmus visoje švietimo sistemoje. Kita dalis visuomenės šią sąvoką jau priskiria intelektualių keiksmažodžių kategorijai.
Vieni švietimo reformą supranta, kaip dar sovietmečio pabaigoje prasidėjusį ir tuomet suformuluotų tikslų įgyvendinimą. Kiti proceso pradžią sieja su tais pačiais Sąjūdžio laikais, bet pripažįsta laikmečio lemiamą tikslų korekciją. Treti, suranda tam tikrą šuolinę, nutrūkstančią proceso raidą. Atseit, būta intensyvių reformos vykdymo laikotarpių, ir būta tam tikrų atokvėpių tarp jų.
Tačiau galimos ir kitokios švietimo reformos sampratos. Pavyzdžiui, sunku būtų vertinti LLRA-KŠS teiginį, jog „prieš kurį laiką konservatorių-liberalų koalicijos pradėta švietimo reforma praktiškai sužlugdė gerai veikusią švietimo sistemą Lietuvoje.“ Tikėtina, kad toks švietimo reformos supratimas atsirado ne iš bendros švietimo reformos sampratos, o tiesiog iš neapykantos minimoms dviem politinėms jėgoms.
Apskritai, pats populiariausias švietimo reformos supratimas, atrodo, susijęs su principu „padaryk priešingai, nei iki tavęs buvo daroma.“ Iš tikro, dažnai susidaro įspūdis, kad šis principas yra bene pagrindinė „naujos“ švietimo reformos varomoji jėga. Ir kartais jis atrodo net labai logiškas. Protinga, jog gali kilti poreikis ištaisyti ar atitaisyti tas klaidas, kurios buvo padarytos ankstesnės valdžios. Taip galima paaiškinti du LSDP plano punktus: „1. išnagrinėsime, ar susilaukęs dabartinės valdžios vienašališkas sprendimas sutrumpinti vasaros atostogas iš tiesų pasiteisino, ir 2. įvertinsime vykdomą Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai pavaldžių įstaigų restruktūrizaciją, ar iš tikrųjų sutaupomos lėšos ir nebedubliuojamos funkcijos.“ Arba taip gali būti suprantami LirT planai pertvarkyti etatinį pedagogų darbo apmokėjimą, susiejant su ugdymo įstaigų tinklo pertvarkymu, arba atšaukti privalomai įvestas mokyklų vadovų kadencijas.
Kartais taip pat atrodo, jog pertvarkymai švietimo sistemoje atsiranda iš noro sukurti veiklos įspūdį ar net noro įsiamžinti. Mano kuklia nuomone, tik taip šiuo metu reikėtų vertinti norą privalomai paankstinti institucinio švietimo ugdymo pradžią – tam nėra pasiruošta, tam nėra rimto poreikio ir tai pareikalaus ne tik daugybės lėšų, bet ir erzelio visoje visuomenėje. Ar mums tikrai to reikia?
Teoriškai, dauguma partijų supranta, kad revoliucijų laikai praėjo, kad reikia apgalvotos vieningos strategijos turėjimo, ir dar svarbiau –jos laikymosi. Tai supranta, pavyzdžiui, TS-LKD:
„… šiandien Lietuvos švietimui būtinas ilgalaikis strateginis sutarimas dėl švietimo vizijos ir pagrindinių tikslų. <…> Privalome sutarti, kad ilgalaikiai švietimo tikslai neturėtų kisti dėl besikeičiančių vyriausybių ar pavienių politinių iniciatyvų, turime užtikrinti Lietuvos švietimo sistemos pokyčių nuoseklumą ir tęstinumą.“
Susitarimas yra gerai. Bet dar geriau yra pažadėti tęsti tai, kas jau pradėta ir dar nespėjo duoti rezultatų. Čia išsiskiria LVŽS. Pasinaudojusi rinkėjų masinimu į savo pusę už valstybės pinigus (šimtų valdininkų darbo metu už valdišką atlyginimą kūrusių 2021-2030 metų Nacionalinės pažangos planą pasisavinimas partijos reikmėms niekuo nesiskiria nuo išmokų iš valstybės iždo pensininkams ar gydytojų, mokytojų poilsio propagandinis kompensavimas irgi iš ten pat), ji, atrodo, žada tęstinumą. Deja, gerai pasižiūrėjus, tik atrodo…
Pradėkim nuo to, kad šalia abstrakčių pažadų dėl būsimų darbų, išreikštų žodžiais „gerinti“, „mažinti“, „įvertinti“, „atliepti“, „optimizuoti“, „užtikrinti“, „pritaikyti“, „pritraukti“, „ugdyti“ ir t.t., LVŽS yra numačiusi penkis siekinius. Tik to tęstinumo ten kažkaip nelabai. 60 proc. iš tų siekinių – tarptautinės varžybos dėl vietų kažkur toli reitinguose. Negi tai toks švietimo darbų tikslas? Klausimas nėra grynai retorinis. Ko mes siekiame švietimu? Nugalėti tarptautinėse varžybose ar kelti visuomenės gerovę? Ir dar… Tęstinumas reikštų įsipareigoti vykdyti tai, kas jau buvo numatyta pagrindiniame švietimo strateginiame dokumente – Valstybinėje švietimo strategijoje. Joje buvo planuojama daugiau aukštesnį lygį PISA tyrime pasiekiančių mokinių dalis, o ne varžybos dėl vietos. Šiuo triuku, t.y. pakeitus matavimo vienetą, išvengiama atsakomybės už tęstinumo trūkumą. Užuot kėlus populistinius ir sunkiai visuomenei suprantamus bei paaiškinamus siekinius, gal reikėtų pradėti nuo tikrai konkretaus žingsnio. Pagrindinė dermė su kitais esamais strateginiais dokumentais pasireikštų įsipareigojimu įgyvendinti nuolatinį pažadą švietimui skirti visus 6 proc. nuo BVP. Beje, būtent šioje srityje LVŽS valdymo metais sparčiai tolstam nuo lyderių Europoje.
Tik vienintelė LSDP savo programoje prisimena šį anksčiau nuolat kartotą strateginį įsipareigojimą ir planuoja jį įgyvendinti. Kitoms partijoms tai, deja, nėra prioritetas. O jei nėra tęstinumo pažadų dėl švietimo finansavimo srityje, tai ką čia kalbėti apie tęstinumą nuo finansavimo priklausančiose srityse?
Įdomus momentas – DP, kurios valdymo metu 2012-2016 metais buvo patvirtintas dabar veikiantis, nepanaikintas strateginis dokumentas – Valstybinė švietimo strategija, žada pateikti naują dokumentą: „parengsime nacionalinės strategijos gaires.“ Vienas dokumentas dar nebaigia savo gyvavimo, vietoj jo rengsime kitą? Tai ir yra lietuviškos švietimo reformos pagrindinis bruožas – nebaigus vieno užmojo, pradėti kitą. DP, beje, žada tikrą perversmą (reformą?) aukštojo mokslo srityje: „studijų krepšelį“ keisime į valstybės užsakymą ir finansavimą pagal programas, atsižvelgiant į ilgalaikius verslo, valstybės ir regionų poreikius.“ Sudiev universitetinio išsilavinimo esmei, pramonininkai pateiks užsakymą – kiek ir kokių specialybių studentų galima priimti į universitetus.
Tarp visų 8 (7?) rinkimų programų tik vienoje radau sakinį, kuris atitinka mano požiūrį į tai, ko reikia Lietuvos švietimui: „Mes neeksperimentuosime su švietimo sistema ir su vaiko ugdymo sampratomis, teisiniu to reguliavimu ir įtvirtinimu.“ Šio, LirT suformuluoto, sakinio labai trūksta kitoms partijoms, svaigstančioms dėl pačių įvairiausių pertvarkų švietime – „tūkstantmečio“ gimnazijų steigimo ir net statymo (!) savivaldybių centruose (TS-LKD); privačių mokyklų sunaikinimo (LSDP); „supermokytojų“ gamybos ir stojamųjų egzaminų į universitetus atgaivinimo (LP); savarankiškų mokyklų (LRLS) ir t.t.

* * * * *

Visi į rinkimus! Tik ką rinkti?