PALAIMINTIEJI KRITIKUOJANTYS ŠVIETIMO REFORMAS

Nepriklausoma Lietuva pradėjo skaičiuoti trisdešimt antruosius metus. Lietuvos nepriklausomo švietimo raida gal net kiek daugiau – bene trisdešimt ketvirtuosius. Dienotvarkėje kaip nauja švietimo reforma yra Tūkstantmečio mokyklų programa. Ekspertai (?) suskaičiuoja, kad tai jau penkioliktoji reforma švietimo srityje. Būtų įdomu pamatyti pilną sąrašą, nes nesitiki, kad vienai vyriausybei tenka mažiau nei po vieną reformą. Bet tiek to, šios mintys ne apie konkrečias reformas. Net ne apie Tūkstantmečio mokyklas. Nors…
Nors tos reformos pradžia numatoma tik kitais metais, nors nelabai aiškios net konkrečios detalės, bet vertina jau visi. Man šiek tiek ramybės suteikia paskutiniosios (?) versijos kūrėjai. Nors ir man neaišku, ką ir iš ko jie pertvarko, bet bent jau galiu patikėti jų kompetencija. Viešumoje teikiamoje informacijoje teko matyti, girdėti, kad tarp jų yra Vaidas Bacys ir Eglė Pranckūnienė. Apie pirmojo nuopelnus vadovaujant įvairioms švietimo įstaigoms iki šiol teko girdėti tik pačius geriausius atsiliepimus. Antroji, mano subjektyviausia nuomone, parašė pačią geriausią edukologijos daktaro disertaciją. Geriausią todėl, kad ji buvo skirta tikrai aktualiai temai ir … aš ją supratau. Tiek supratau, kad net perskaičiau visą nuo pradžios iki pabaigos. Tai yra unikali mano paties patirtis, nes jokios kitos edukologijos disertacijos skaitymui nuo pradžios iki pabaigos man valios neužteko. Bet gal čia todėl, kad aš nieko edukologijos moksle nesuprantu?
Taigi, niekaip nepatikėsiu, kad kompanija, kurioje bendradarbiauja šie švietimo autoritetai, sąmoningai nori blogio Lietuvai. Lygiai taip pat galvoju, kad blogio Lietuvai nenorėjo visų ankstesnių švietimo reformų sumanytojai. Bet pastaraisiais metais nors kiek neigiamai vertinti jau vykusią reformą arba dar tik prasidėsiančią yra tiesiog gero tono ženklas. Nes visi žino vieną iš dviejų – arba reformos nereikia, arba ji turi būti kitokia.
Pirmu atveju keistai atrodo bet kokios reformos neigimas, kai remiamasi a la situacijos analize apie vis prastėjančius ugdymo rezultatus. Kur įrodymai? Tuoj pat griebiamasi PISA rezultatų. Visa problema, jog jie blogėjimo kaip ir nerodo. Tik stovėjimą vietoje. Ir kažkodėl niekas nesiremia kitu tarptautiniu tyrimu – TIMSS. O šis, po paties pirmojo fiasko, rodo vis gerėjančius kiekvieno naujo ciklo Lietuvos mokinių rezultatus. Tai kaip iš tikro? Apie egzaminų rezultatus gal iš viso geriau nekalbėkim, nes jų rezultatai objektyviai negali būti palyginami nei su praėjusių metų, nei su dešimtmečio senumo rezultatais. Bet nuvažiavau į šoną, todėl išvada – jei ir toliau galvosim, kad Lietuvos švietime reikalai prastėja, tai nesiimti reformų yra tiesiog nuodėmė.
Antras atvejis – reformos reikalingos, bet jos visuomet planuojamos „ne tos“, t.y. blogos. Kodėl? Vieniems todėl, kad reikės kažką savo darbe ar gyvenime pakeisti. O juk tai yra didelis nepatogumas kiekvienam iš mūsų. Kitiems todėl, kad tai yra jų politinių priešininkų reforma. Ji pagal politinių žaidimų taisykles privalo būti negera. Tretiems tiesiog todėl, kad jie žino aksiomą – „viskas, kas ateina iš valdžios, savaime yra blogis.“
O juk iš tikro galima sutikti su mintimi, kad tos reformos „nieko gero Lietuvai nedavė“. Vien jau todėl, kad sunku rasti reformą, kuri Lietuvoje būtų užbaigta iki galo. Ateis nauji rinkimai ir… Pradėtos, bet nebaigtos reformos bus numarintos, ir vėl turėsim galimybę kritikuoti naujas „teisingas“ iniciatyvas.