Prieš keletą dienų aptikau TV3 laidos DIENOS PJŪVIS įrašą „Kur klumpame švietime: ar naujas tyrimas atskleidžia pagrindines skyles?“ Su laidos vedėja diskutavo dvi švietimo ekspertės. Vieną, edukologijos mokslo atstovę, profesorę asmeniškai pažįstu jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. Kita – vieno leidinio reitingavimo skyriaus vadovė, kuri savo FB įrašuose deklaruoja ilgametę draugystę su manimi, nors aš jos ir nepažįstu. Laida kaip laida, pilna švietimo esamos būklės kritikos, priekaištų švietimui vadovaujančių ar kitaip jį reguliuojančių atžvilgiu, be aiškesnių konkrečių rekomendacijų kaip išbristi iš nesėkmių liūno. Bet dėmesį patraukė būtent reitingavimo specialistės faktais pagrįsta išvada, kuri rodo tragišką Lietuvos valstybinio švietimo ritimąsi į bedugnę.
Ta išvada – „per pastaruosius 6 metus Lietuvoje privačios mokyklos augo kaip ant mielių. <..> Vyksta „balsavimas kojomis“ ir tėvai išsiveda vaikus į kitas mokyklas, didmiesčių atveju – į privačias“. Ypač pribloškia išvadą patvirtinantis argumentas – „yra tokių (privačių) mokyklų, kurios per 6 metus išaugo daugiau kaip 4000 procentų.“ Kas čia taip auga ir kaip atrodo tas mielėmis skatinamas augimas?
„Mokinių skaičius išaugo daugiau kaip 4000 procentų“. Skamba žiauriai. Bet net ir kasdieninėje kalboje dažniau vartotinas teiginys su mažiau nulių „mokinių skaičius išaugo daugiau kaip 40 kartų“ skambėtų ne mažiau sensacingai. Ar tikrai taip yra? Taip. Jei tiksliau, atrodo, kad net 4464 procentais. Kita vertus, kai žinai, kad pateiktas pavyzdys yra „priauganti“ mokykla, kuri pirmus veiklos metus pradėjo tik nuo 11 vaikučių, pasiskirsčiusių į priešmokyklinio ugdymo ir pirmąją klases, tai tas augimas nėra kažkoks stebuklingas. Tokį skaičių padidinti daug pastangų nereikia. Tai nėra toli nuo miesto centro gyvenančių bendraminčių tėvelių suburta mokyklėlė tam, kad nereikėtų savo vaikų vežioti ne po vieną dešimtį kilometrų per transporto spūstis. Tokių mokyklų mokinių apimtys ilgam išlieka stabilios. Pateikiamas pavyzdys – pakankamai turtingos ir su švietimu susijusios verslo įmonės papildomas verslo planas. Kai atskaitos tašku pasirenki tokį skaičių, tai tūkstantiniai procentai nėra nuostabu. Jei ką, yra kita mokykla, pradėjusi nuo 3 vaikų ir per šešetą metų išaugusi beveik 31 tūkstančiu procentų. Arba – beveik 310 kartų. Tiesa, procentus ir kartus padvigubino mokykloje pradėję mokytis Ukrainos vaikai.
„Auga kaip ant mielių“? Nežinau, kokiu greičiu mielės kelia tešlą, bet nevalstybinių mokyklų mokinių skaičius tikrai AUGA. Per tą patį 6 metų laikotarpį Lietuvos nevalstybinėse mokyklose mokinių skaičius, kalbant ta pačia terminologija, išaugo net 170 procentų. Arba 1,7 karto. Arba – jų dalis tarp visų Lietuvos bendrojo ugdymo mokinių padidėjo nuo maždaug 3,5 % iki 5,5 %. Daug tai ar mažai kitų šalių kontekste? Statistika liudija, kad 2018 m. vidutiniškai EBPO šalyse net 18 % penkiolikamečių mokinių lankė privačias mokyklas. O apie Europos kontekstą galima spręsti, žiūrint į 2018 m. PISA tarptautinio tyrimo duomenis:
Pagal šią statistiką kiek mažesnis privataus švietimo sektorius yra devyniose ES valstybėse (įskaitant Suomiją, Estiją, Latviją), o didesnis – keturiolikoje ES valstybių. Čia dar galima pastebėti, kad ne visos privačios mokyklos yra vienodos pagal savo statusą. Tarptautiniame kontekste nepriklausomis privačiomis mokyklomis vadinamos tos, kurių didesnę pusę finansų padengia privatūs šaltiniai, o nuo valstybės priklausomomis privačiomis mokyklomis – tos, kurių pusę ar daugiau finansavimo sudaro valstybės/savivaldybių lėšos. Kaip su finansavimo proporcijomis šiandien yra Lietuvoje, sunku pasakyti. Reikia specialių skaičiavimų. Valstybės finansavimą gauna visos, tik ne visos yra orientuotos į pelną iš ugdymo veiklos. Norėtųsi tikėti, kad 2021-2022 mokslo metais kiek daugiau nei 40 % tarp visų nevalstybinio sektoriaus mokinių sudarė tie, kurie lankė tik santykinai privačiomis vadintinas mokyklas – religinių bendruomenių (pvz. jėzuitų gimnazijos, pranciškonų gimnazija), netradicinių pedagogikų (pvz., Valdorfo, Montessori), tarptautines (pvz., Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje). Kažin, ar tikrai čia jau toks kosminis augimas?
„Balsavimas kojomis“? Šį pasakymą reikėtų suprasti kaip aiškiai išreikštą tendenciją iš valstybinio švietimo teikiamo nekokybiško ugdymo pereiti į nevalstybinį sektorių. Jei būtent tai turėta galvoje, tada šis teiginys labai abejotinas. Jei pažiūrėtume į atskirų bendrojo ugdymo programų pradžios klases, tai bendroji mokinių skaičiaus statistika nerodo didėjančio perėjimų masto:
Ką rodo šie skaičiai? Kad kokio nors pastebimo nevalstybinių mokyklų mokinių skaičiaus didėjimo kitų mokyklų mokinių atžvilgiu nėra. Atvirkščiai, nuo pagrindinio ugdymo I pakopos pabaigos prasideda mažėjimas. Beje, net ir pradinį mokyklos pasirinkimą lemia ne tik įsivaizduojamos kokybės priežastys. Nes ne tiek daug privačių mokyklų jau pasiekė tą lygį, kai gali pasigirti teikiamo pagrindinio ar vidurinio ugdymo rezultatais. Gana didelė jų dalis dar nepriaugo iki tokios mokinių amžiaus pakopos. Bent jau Vilniuje šių mokyklų pasirinkimą neretai lemia savivaldybės ar valstybės išlaikomų mokyklų fizinė stoka. Mieste didėjant mokinių skaičiui, daliai mokinių nepavyksta lankyti arčiausiai ar bent santykinai arti esančių savivaldybės mokyklų. Tenka rinktis tai, už ką reikia mokėti. Dar daugiau šį pasirinkimą veikia tie atvejai, kai dėl aiškaus vietų trūkumo savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose tėveliai renkasi privačius darželius. Vėliau jie savo vaikų ugdymąsi iš inercijos pratęsia tose pačiose privačiose įstaigose, jei jos greta ikimokyklinio ugdymo pradeda teikti ir bendrąjį ugdymą. Jei ką, patikrinta konkrečiu savo (anūkės) pavyzdžiu. Tai net nežinau, ar balsavimas kojomis yra nors kiek masinis reiškinys.
* * * * *
Gerai, kad gvildenamos aktualios švietimo problemos. Bet būtų dar geriau, jei dominuotų ne žurnalistės kuriamos pikantiškos sensacijos, o šiek tiek gilesnė aptariamos problemos analizė.
Komentuoti negalima.