PO ILGOS PERTRAUKOS – VĖL APIE VADOVĖLIUS

Pakeitus darbo pobūdį, pradėjus dirbti pagal civilizuotas normuoto darbo laiko taisykles, atsirado galimybė laisvalaikiu vėl domėtis tuo, kas labiausiai patinka – vadovėliais. Susipažinus su naujausiais vadovėlių (ir ne tik istorijos) pavyzdžiais, įspūdžiai dvejopi. Vienų vadovėlių autorius mintyse pradedu laikyti šviesuliais, sugebančiais kūrybiškai išlaviruoti tarp mokyklos realybės ir painių naujųjų bendrųjų programų reikalavimų. Bet yra ir tokių naujųjų vadovėlių, kurių asmeniškai nenorėčiau matyti nei mokinių, nei mokytojų rankose. Pagalvojau – kas lemia tokius skirtumus? Sąlygos vienodos visiems. Tad šį kartą – apie vadovėlių leidybos sąlygų kaitą.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki beveik praėjusio tūkstantmečio pabaigos vadovėlių rengimo ir mokyklų aprūpinimo jais procesas buvo paveldėtas iš sovietmečio. Tai reiškia, kad jis buvo centralizuotas ir sukoncentruotas Švietimo ir mokslo ministerijos bei praktiškai vienos leidyklos rankose. Ministerija buvo tiesiogiai atsakinga už vadovėlių kokybę ir jų užsakymą mokykloms.
Palaipsniui, pirmiausia Atviros Lietuvos Fondo dėka, buvo pradėta ardyti vienos leidyklos monopolija. Vadovėlius ėmė rengti naujos besikuriančios leidyklos. Tik paskirstymas liko centralizuotas – ministerija leidyklai apmokėdavo viso tiražo išlaidas ir paskirstydavo vadovėlį mokykloms.
Apie 2000 m., ypač įvedus mokinio krepšelį, situacija pasikeitė. Leidyklos vadovėlius pradėjo leisti savo rizika, be jokių išankstinių užsakymų ir realizavimo garantijų. Mokyklos pačios teikė užsakymus leidykloms. Tai buvo posūkis į laisvąją vadovėlių rinką, sudaręs prielaidas rastis alternatyviems tos pačios paskirties vadovėliams. Mokykloms taip pat atsirado daugiau pasirinkimo galimybių. Tačiau buvo palikti laisvąją rinką riboję elementai – privalomas vadovėlio rankraščio vertinimas valstybės institucijoje. Teigiamas vertinimas tapo sąlyga užregistruoti vadovėlius galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąraše, iš kurio mokyklos galėjo rinktis juos pagal savo poreikius. Kiek vėliau sąrašą pakeitė vadovėlių duomenų bazė, tačiau paties rinkos ribojimo principo tai nepanaikino.
Toks ribojimas turėjo savų pliusų ir sąvų minusų. Viena vertus, išankstiniai ekspertų vertinimai reiškė tam tikrą kokybės priežiūrą iš valstybės pusės ir turėjo į aukštesnį lygį kelti vadovėlių kokybę. Kita vertus, tai buvo kliūtis palaikyti taip reikalingą procesų vyksmo tempą. Be to – kam tokiu atveju tenka atsakomybė už ilgainiui išryškėjusį broką?
Štai jau keletą metų turime pasikeitusias taisykles. Panaikinta valstybės išankstinė kontrolė vadovėlių turiniui ir formai. Pagal naują tvarką leidyklos pačios tiesiogiai atsakingos už vadovėlių turinį, o jų atitiktį bendrosioms programoms privalo viešai deklaruoti jų laisvai pasirinkti ekspertai. Elektroninė vadovėlių duomenų bazė internete informuoja mokytojus apie rinkoje esančius vadovėlius. Laisvąją rinką riboja nebent menkos mokyklų finansinės galimybės įsigyti joms reikalingus ir patinkančius vadovėlius.
Išleidusios nekokybišką produkciją leidyklos artimiausiu metu turėtų patirti nemenkų finansinių nuostolių…