KO REIKIA ISTORIJOS MOKYTOJAMS?

Vakar Švietimo ir mokslo ministerijoje įvyko diskusija „Istorija pagrindinio ir vidurinio ugdymo mokyklose: mokinių pasiekimai, problemos ir galimi sprendimai“. Įspūdis dvejopas. Viena vertus, su programiniais pranešimais viskas buvo OK. Nacionalinio egzaminų centro vadovai koncentruotai ir suprantamai parodė, kaip istorijos mokymo ir mokinių pasiekimų problemos matomos iš jų varpinės.
Be abejo, buvo galima ginčytis dėl smulkmenų. Pavyzdžiui, su NEC direktore Saule Vingeliene dėl, esą, kilusio poreikio praplėsti Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo istorijos programos turinį. Jei joje atsiras daugiau istorijos (ne tik XX-XXI amžių Lietuvos istorija), ar tikrai realizuosime įvairiausiose programose deklaruojamą siekį didesnį dėmesį skirti gebėjimams? Kita vertus, S. Vingelienė – fizikė, astronomė, informatikė. Tad ne jai šis klausimas. Todėl ir neuždaviau jo vakar. Tiesą sakant, man apskritai norėtųsi sužinoti atsakymą į klausimą „Kam reikalingas socialinių mokslų PUPP‘as?“ Tačiau labiausiai įstrigo direktorės pateikti duomenys apie mokyklų pasirinkimus – šešis kartus daugiau mokyklų pageidavo tik TESTŲ, užuot pabandžiusios rinktis tai, dėl ko ir buvo planuojamas šis PUPP‘as. Išvada daugiau nei aiški.
Po direktorės pavaduotojo dr. Prano Gudyno ir skyriaus vedėjos dr. Astos Ranonytės trumpų pranešimų kilo vienas klausimas – „Kiek egzaminų programose įrašyta tokia gebėjimų grupė kaip „problemų sprendimas“ iš tikro yra problemų sprendimas?“ Man asmeniškai atrodo, kad šiam reikalui galima tiesiog pritaikyti tai, ką Pr. Gudynas įvardijo „inovacijų imitacijomis“. Kažkas sugalvojo (arba pamatė, kad tai tikrinama tarptautinių tyrimų metu), kad problemų sprendimas yra atskira gebėjimų grupė. Todėl egzaminų programose visi aukštesni gebėjimai pagal Bloom‘ą tiesiog pervardyti problemų sprendimu. O kad klasikinė problemų sprendimo schema turi savo logiką, kad jos etapai suvokiami tik vienų sąryšyje su kitais, sudaro tam tikrą uždarą ratą, kam tai įdomu?
Pasikartosiu, pirmoji diskusijos dalis buvo bent jau pakankamai aukšto lygio, kurio taip ir nesugebėjome suprimityvinti savo klausimais pranešėjams. Apie antrą dalį to jau nepasakysi. Eiliniai pasigraudenimai, kad mokiniai ateina neraštingi, kad negalima lyginti mokyklų, kad reikia daugiau dėmesio skirti drausmės problemoms, kad reikia vieningos medžiagos mokiniams. Privalomo istorijos egzamino klausimas tai išnirdavo, tai vėl nugrimzdavo buitinių ginčų fone. Apytuštė Ovalioji salė taip pat nekėlė jokio entuziazmo.
Nepaisant nedidelio slogaus įspūdžio, bandau susumuoti tai, ką išgirdau. Per visą diskusiją esminis klausimas buvo šis – „Ko mes siekiam?“ Keistokai jis skamba po daugiau nei dvidešimties metų, praėjusių nuo pirmųjų istorijos programų pasirodymo. Bet teisėtai.
Kaip įsivaizduočiau kelią į šio klausimo atsakymą? Didelė grupė suinteresuotųjų, susibūrusių į tam tikrą forumą, sambūrį, diskutuodama, pristatydama diskusinę medžiagą platesnei auditorijai, nustato tam tikrą istorijos pasiekimų vidurinio ugdymo pakopoje STANDARTĄ. O jau tada, turint galutinį tikslą, konstruojami tarpiniai tikslai – pradinio, progimnazijos pakopų standartai. Atsižvelgiant į tokį standartą, numatomos egzaminų ir kitokių patikrinimų formos. Gal tada atkristų bet kokių proceso reguliavimo įrankių, pvz. bendrųjų programų, poreikis? Gal tada kiltų natūralus pasiekimų pasitikrinimo, pvz. standartizuotų testų, poreikis?
Kita vertus, prieš daugiau nei metus startavusiame LIMA tinklalapio forume kolega Andrius Porutis kvietė: „Sveiki, mieli kolegos – tinklalapio forumo dalyviai. Forumas veikia. Tad nuo šiol turime dar vieną tribūną. Čia galime aptarti problemas, diskutuoti įvairiais mums svarbiais klausimais, rašyti savo įžvalgas ir pastebėjimus, pasidalyti džiaugsmais ir rūpesčiais. Būkime aktyvūs!”
Aktyvumas – per daugiau nei metus tris dalyviai, įskaitant ir patį Andrių, parašė net šešias žinutes!!!
* * * * * * *
Tad, KO IŠ TIESŲ REIKIA ISTORIJOS MOKYTOJAMS?