KRITERINIS AR NORMINIS EGZAMINO VERTINIMAS – KOKS SKIRTUMAS?

Skaičiuodamas spėjimų apie istorijos egzamino išlaikymo šimtukais ir neišlaikymo vidurkius (žr. buvusią temą), prisiminiau, kad iki šiol taip ir nesugebėjau suprasti egzamino kriterinio vertinimo paskirties.
Viena vertus, tas vertinimas labai aiškus. Kiek taškų surinkai – toks tavo lygis! Kita vertus, kokia yra tų penkių pasiekimų pakopų – neišlaikymo lygis, patenkinamas lygis, pagrindinis lygis, aukštesnysis lygis, „šimtuko“ lygis – paskirtis? Ką duoda patekimas į vieną ar kitą pakopą? Išskyrus, aišku, neišlaikymo pakopą, kuri byloja, kad esi nevykėlis ar bent atsitiktinai patekai į egzamino laikymo vietą. Ar surinktų taškų suma pasiekti lygiai įrašomi į išduodamą brandos atestatą? Ar jie turi kokią nors įtaką įrašymui į stojančiųjų eilę? Atrodo, ne. Kaip buvo operuojama skaičiais, taip ši tradicija išliko ir pasikeitus sistemai iš norminės į kriterinę. Nors įrašomo skaičiaus reikšmė kiek pakito – vietoj aplenktų abiturientų nuošimčio atsirado surinktų taškų nuošimtis, tačiau esmė liko ta pati. Lemia juk skaičius, o ne priskyrimas kuriam nors lygiui.
Kam tada tie mistiniai lygiai? Kad surinkęs 40 taškų (procentų) graužtųsi, jog jis yra toks pat nevykėlis, kaip ir 17 taškų (procentų) tesukrapštęs? Ar, kad 93 taškus (procentus) surinkęs galėtų lygintis su egzamino užduotį įveikusiu be menkiausios klaidelės?
Egzistuojant norminei vertinimo sistemai, valstybinis egzaminas buvo stojimo į universitetus daugiakovės rungtis. Nors į jį buvo „integruotas“ mokyklinis egzaminas, nors oficialiai pranešta apie kitokią vertinimo sistemą, jis ir toliau liko viena iš minėtos daugiakovės rungčių. Vertinimo sistemą pavadinus kriterine ir dirbtinai (totaliai nereikalingai?) suimitavus surinktais taškais apibrėžiamas pasiekimų pakopas, niekas nepasikeitė…
Ar aš kažko nesuprantu?