ISTORIJOS BRANDA: MINTYS APIE MINIMUMĄ

Kodėl šios mintys pasirodo būtent dabar?
1) tai yra savanoriškas įsipareigojimas kolegai, pateikusiam pageidavimą prieš tai buvusioje temoje;
2) tai yra bandymo įvertinti vieną istorijos vadovėlį refleksija.

* * * * *

Baigiant vidurinio ugdymo pakopą abiturientui išduodamas brandos atestatas – liudijimas, kad jis pasiekė atitinkamą brandą. Švietimo įstatymo 11 straipsnyje apibrėžta vidurinio ugdymo paskirtis kaip tik ir nurodo:
„padėti asmeniui įgyti bendrąjį dalykinį, sociokultūrinį, technologinį raštingumą, dorinę, tautinę ir pilietinę brandą, profesinės kompetencijos pradmenis“.
Kas yra branda? Švietimo įstatyme šio žodžio išaiškinimo nėra. Gal 3 straipsnyje nurodyti švietimo tikslai gali būti suprantami kaip mokinių pa(si)rengimo būti brandžiais LR piliečiais siekinys? Visų tikslų minėti nereikia – išrinkime tik tuos, kurie kiek daugiau gali būti sietini su atskiro asmens istorijos mokymo(si) rezultatais:
- išugdyti vertybines orientacijas, leidžiančias tapti doru, siekiančiu žinių, savarankišku, atsakingu, patriotiškai nusiteikusiu žmogumi,
- sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius ir tobulėti mokantis visą gyvenimą,
- perteikti tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes,
- laiduoti sąlygas brandžiai tautinei savimonei, dorovinei, estetinei, mokslinei kultūrai, pasaulėžiūrai formuotis,
- sudaryti sąlygas įgyti demokratijos tradicijas įkūnijančius pilietinės ir politinės kultūros pagrindus, išplėtoti gebėjimus ir patirtį, būtiną asmeniui, kaip kompetentingam Lietuvos Respublikos piliečiui, Europos ir pasaulio bendrijos, daugiakultūrės visuomenės nariui.

Įvardyti tikslai perša nuomonę, kad švietimo sistema paruoš jauną žmogų gyvenimui. Tačiau neužtenka vien deklaruoti gražias frazes, nors jos ir teisingos. Svarbus dalykas, ar aiškūs šių tikslų pasiekimo pamatavimo kriterijai? Ar švietimo sistemoje aiškiai apibrėžti asmenybės brandos kriterijai ir jų pamatavimo būdai? Ar dabartiniai egzaminai yra tas matas, kuris leidžia pamatuoti asmenybės brandą?
Grįžtant prie istorijos – ko, kiek ir kaip reikia mokyti, kad manytume, jog padarėme viską realizuodami siekius „išugdyti vertybines orientacijas, leidžiančias tapti patriotiškai nusiteikusiu žmogumi“, „perteikti tautinės ir etninės kultūros pagrindus, Europos ir pasaulio humanistinės kultūros tradicijas ir vertybes“, „laiduoti sąlygas brandžiai tautinei savimonei formuotis“, „sudaryti sąlygas įgyti demokratijos tradicijas įkūnijančius pilietinės ir politinės kultūros pagrindus“?
Ką mokiniai, kurie savo tolesnių studijų neketina sieti su istorija, privalo mokėti baigę istorijos mokyklinį kursą? Be abejo, tikrai ne mintinai žinomų faktų rinkinį. Prof. Alvydas Nikžentaitis teigia:
„… ką mūsų dabarčiai duoda vien tik plikas žinojimas, kad, pavyzdžiui, 1253 m. Lietuvos karaliumi buvo karūnuotas didysis kunigaikštis Mindaugas? Žinojimas, kas vyko Lietuvos žemėje prieš 750 metų, praplečia mūsų akiratį, tačiau drįstu teigti, kad dabarčiai yra žymiai svarbesnė pati fakto interpretacija. Mindaugo krikštas šių dienų Lietuvoje yra didelis įvykis, nes Mindaugo karūnacija reiškė valstybės kūrimo proceso pabaigą, o kartu ir Lietuvos valstybingumo pradžią. Tik laikydami save Mindaugo valstybės paveldėtojais, t.y. tokia linkme interpretuodami praeitį, mes ją sureikšminame ir padarome istoriją mūsų dabarties dalimi.
Istorijos interpretacijos, priešingai nei istorijos faktai, nuolat kinta, nes keičiasi pats žmogus ir jo poreikiai. Nekintama tačiau lieka istorijos funkcija – istoriškai išaiškinti tuos reiškinius, kuriais mes domimės dabartyje; ir šitas dabarties nuolat suaktualinamas praeities žinojimas mums yra svarbesnis nei visa istorijos visuma.“
Daugelis istorijos mokymo dokumentų, tarp jų ir bendroji programa, pažymi, kad reikalingas „istorinio mąstymo“ išsiugdymas. Tačiau taip, kaip tas istorinis mąstymas apibūdinamas, sunku apčiuopti realią naudą rezultatų pamatavimui. Tad lengviausia patikrinti istorijos faktų žinojimą. Jei ne faktus, tai ką tada galima patikrinti kaip mokyklinio istorijos kurso baigimo rezultatą?
Pasiremkime plačiai paplitusia britų tyrinėtojų ir programų sudarytojų patirtimi. Ji teigia:
„Istorinis mąstymas nėra „viskas arba nieko“. Jis pasižymi tam tikrais pažangos laipsniais. Egzistuoja tam tikros „struktūrinės“ istorinės sąvokos, kuriomis grindžiamas istorinis mąstymas. Jos yra skirtingos, tačiau tarpusavyje glaudžiai susijusios. Taigi, mokiniai turėtų gebėti:
- įvertinti istorinį reikšmingumą (kodėl mums šiandien reikia išmanyti apie vieną ar kitą praeities reiškinį?);
- naudoti pirminių šaltinių teikiamus įrodymus (kaip rasti, atrinkti, kontekstualizuoti, interpretuoti šaltinius istorinei argumentacijai?);
- nustatyti tęstinumą ir kaitą (kas pasikeitė ir kas liko nepakitę per tam tikrą laikotarpį?);
- analizuoti priežastis ir pasekmes (kaip ir kodėl tam tikros sąlygos ir veiksmai lėmė kitus?);
- įžvelgti istorines perspektyvas (suprasti „praeitį kaip užsienio šalį“ su skirtingais socialiniais, kultūriniais, intelektiniais ir emociniais kontekstais, kurie lėmė žmonių gyvenimus ir veiksmus);
- suprasti istorinių interpretacijų moralinius aspektus (kaip mes dabartyje vertiname veikėjus skirtingose situacijose praeityje; kaip skirtingose praeities interpretacijose atskirti skirtingas moralines pozicijas šiandien; kada ir kaip praeities nusikaltimai turi pasekmių dabartyje?)
Šis „istorinis mąstymas“ sudaro istorinio raštingumo kompetenciją. Bet… „istorinis mąstymas“ tampa reikšmingas tik tada, kai yra apčiuopiamas turinys. Kas galėtų būti turinyje?
Abituriento istorijos žinojimas nėra ir negali būti visų mokykloje dėstomų istorijos faktų žinojimas. Viena vertus, tas žinojimas tegali būti tik trumpalaikis. Ilgainiui nenaudojama informacija užsimiršta. Tad, kam reikia vertinti tai, kas galų gale išnyks. Kita vertus, net jei ir prisimintume visa, kas buvo mokytasi mokykloje, galima suabejoti tų žinių kaip visumos nauda ir prasme. Bet kuriuo atveju, tai yra tik mikroskopinė pasaulio istorijos dalis, kuri niekaip negali ką nors paaiškinti, lemti.
Apskritai, terminas „žinios“ vartojamas labai plačiai. Šiandien plačiau paplitęs žinių dalijimas į tris tipus:
(1) Deklaratyviosios / aprašomosios žinios apima tai, kaip ir kodėl vyksta veiksmai, sudaryti daiktai, kokie jų pavadinimai ir vietos. Jos taip pat aprėpia informaciją, susijusią su konkrečių reiškinių sąvokomis, elementais ir santykius tarp jų.
(2) Procedūrinės žinios susijusios su veiksmais arba veikla, reikalingais atlikti užduotį ar darbą. Šis žinių tipas virsta automatiniu procesu, kartojimu, leidžiančio užduotį atlikti be specialaus kuriamojo mąstymo operacijų.
(3) Struktūrinės žinios yra pagrindinės sprendžiant problemas. Jos yra reikalingos kuriant planus ir strategijas, nustatant skirtingų procedūrų sąlygas ir sprendžiant, ką daryti, kai trūksta informacijos ar atsiranda prieštaravimai tarp turimos informacijos.
Lietuvoje pastoviai vyksta diskusijos apie deklaratyviąsias žinias – ko ir kiek abiturientas privalo „žinoti iš istorijos“. Dažniausiai ir ginčijamasi klausimais – reikia ar nereikia žinoti Saulės, Durbės, Pabaisko ir pan. mūšių datas; esminius Krėvos sutarties ir Liublino unijos skirtumus; tris pagrindinius partizaninio karo etapus ir jų chronologines ribas, ir t.t. ir pan. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Tarsi ir nerasta to kriterijaus, pagal kurį būtų galima daryti privalomų ir neprivalomų žinoti istorijos faktų atranką. Beje, toks noras tiksliai apibrėžti istorijos žinojimo ribas, turi gilias šaknis. Ilgą laiką istorija buvo suprantama kaip mokyklinis dalykas, reikalaująs gebėjimo prisiminti. Taip buvo sovietinėje mokykloje. Geriausias įrodymas – istorijos ir visuomenės mokslo brandos egzaminas. Jį sudarė iš anksto žinomi 37 bilietai po tris klausimus. Šiuose bilietuose suformuluotas temas reikėjo tiesiog išmokti ir atpasakoti egzamino metu. Labai panašiai atrodė ir istorijos egzaminai Lietuvos aukštosiose mokyklose. Bent jau Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto istorijos pedagogikos fakultete – tikrai.
Toks požiūris į istoriją kaip mokomąjį dalyką dažniausiai vadinamas tradiciniu. Pagal jį, istorija – tikslių faktų rinkinys, kurio žinojimas leidžia gauti visai visuomenei ar atskiram individui reikalingas, svarbias pamokas. Be abejo, tai nereiškia vien tik faktų įsiminimo. Istorijos žinių ir įgūdžių įgijimas ir egzistuojant tokiam požiūriui, turi tam tikrą loginę seką, kurią sudaro:
- istorinės informacijos priėmimas;
- istorinės informacijos apmąstymas, vidinių ir išorinių ryšių supratimas;
- istorinės informacijos įsiminimas ir išlaikymas atmintyje;
- istorijos informacijos taikymo demonstravimas.
Šioje sekoje labai svarbus optimalus faktų ir apibendrinimų kiekis. Jį paprastai lemia įvairios mokymosi/ugdymosi programos, o realizuoja mokytojai ir vadovėliai. Nuo pastarųjų labai priklauso, kiek programų nustatytas turinys bus mokinių pasisavintas.
Nepaisant to, kad nuo sovietinės epochos pabaigos mus jau skiria daug metų, tradicinis požiūris į istoriją dar vyrauja ir šiuo metu. Kai tik užverda ginčai apie istorijos brandos egzamino programą ir užduotis, jie dažniausiai prasideda ir baigiasi klausimu „Ką reikia žinoti, o ko nereikia žinoti istorijos egzamino metu?“ Periodiški įvairių organizacijų bandymai pakreipti istorijos mokymą patriotiškumo ugdymo kryptimi taip pat dažniausiai susiję su siūlymais ar reikalavimais į istorijos mokymo programas įtraukti vieną ar kitą temą, kuriai, jų akimis, skiriama per mažai vietos vadovėliuose. Šie ir kiti faktai būtent demonstruoja istorijos kaip mintinai išmoktų žinių sankaupos supratimą.

Svarbu – privalomos Lietuvos Respublikos piliečiui žinios
Jeigu kalbėtume apie minimalią kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio brandą istorijos žinių srityje, tai drįstame pasiūlyti vieną kriterijų, kuris įtvirtintas net įstatymu. Deklaratyviosios žinios (kas, kur, kada) pirmiausia gali būti siejamos su įstatymu nustatytomis formaliomis šventėmis ir atmintinomis dienomis. Pažvelgę į jų sąrašą, atmetę religines ir panašias šventes, matome, kad Lietuvoje pažymimos šios su istorija susijusios dienos:
Sausio 1 d. Lietuvos vėliavos diena.
Sausio 13 d. Laisvės gynėjų diena.
Vasario 16 d. Lietuvos valstybės atkūrimo diena.
Kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.
Kovo 29 d. Lietuvos įstojimo į NATO diena.
Gegužės 1 d. Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena.
Gegužės 7 d. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena.
Gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo susirinkimo diena.
Birželio 3 d. Sąjūdžio diena.
Birželio 14 d. Gedulo ir vilties diena.
Birželio 15 d. Okupacijos ir genocido diena.
Birželio 23 d. Birželio sukilimo diena.
Liepos 6 d. Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.
Liepos 15 d. Žalgirio mūšio diena.
Rugpjūčio 23 d. Juodojo kaspino diena.
Rugpjūčio 23 d. Baltijos kelio diena.
Rugpjūčio 31 d. Laisvės diena.
Rugsėjo 8 d. Vytauto Didžiojo karūnavimo diena.
Rugsėjo 23 d. Lietuvos žydų genocido diena.
Spalio 25 d. Konstitucijos diena.
Lapkričio 23 d. Lietuvos kariuomenės diena.
Kitaip tariant, šis sąrašas vienaip ar kitaip formuoja tokį privalomą žinoti istorijos faktų sąrašą:
Lietuvos karalius Mindaugas, valstybės susikūrimas.
Vytautas Didysis, Žalgirio mūšis.
Spaudos draudimas.
Lietuvos valstybės atkūrimas.
Lietuvos nepriklausomybės kovos.
Steigiamasis Seimas.
Molotovo-Ribentropo paktas.
1940 metų okupacija.
Trėmimai.
Birželio sukilimas.
Holokaustas.
Sąjūdis.
Baltijos kelias.
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas.
Sausio 13 diena – Laisvės gynimas.
Nepriklausomybės įtvirtinimas: Konstitucijos priėmimas, okupacinės kariuomenės išėjimas, įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą.
Tai galėtų būti su visomis datomis ir minėtinomis asmenybėmis privalomi faktai – nuo pat 1251 m. Mindaugas krikšto, 1253 m. Mindaugo karūnacijos Lietuvos karaliumi iki 2001 m. Lietuvos Respublikos įstojimo į NATO ir ES. Be abejo, šie svarbūs istoriniai faktai neatsirado iš niekur. Tad reikėtų bent minimaliai gaudytis kontekste. Pvz.: kad Mindaugas Lietuvos valdovu tapo prasidėjusių kovų su ordinais metu, kad 40 metų spauda drausta tuomet, kai didžiąją Lietuvos dalį valdė ją užgrobusi, su kitais pasidalijusi Rusija, ir t.t. ir pan. Manytume, kad tai ir yra Lietuvos Respublikos piliečiui „privalomų“ istorijos faktų rinkinukas. Tačiau vėl pabrėšime – deklaratyvios žinios tėra nedidelė brandos dalis.

Svarbu – gebėjimas tinkamai naudotis pagrindinėmis sąvokomis
Pagrindinės istorijos sąvokos – tokios, kurios būdingos ne atskiram istorijos laikotarpiui, ne atskiram regionui. Tai tokios sąvokos, kurių pagalba konstruojamas istorinis pasakojimas. Jų sąrašas gali būti ir labai ilgas. Paminėsime dalį sąvokų: priežastis, pasekmė, padarinys, pretekstas, rezultatas, reikšmė, svarba, šaltinis, įrodymas, liudijimas, periodizacija, tęstinumas, kaita, pokytis, evoliucija, revoliucija, perversmas…
Pavyzdžiui, viena iš kertinių sąvokų – priežastis. Priežastis – reiškinys, dėl kurio vyksta kitas reiškinys. Priežastingumas – kelių reiškinių tarpusavio priklausomybė, kai vienas reiškinys yra pagrindas atsirasti kitam. Ryšys gali būti:
- tiesioginis – toks ryšys, kai tam tikras veiksnys sukelia padarinį tiesiogiai be tarpinių veiksnių poveikio;
- netiesioginis – toks ryšys, jei tam tikras veiksnys sukelia padarinį per tarpinius veiksnius.
Būtinos priežastingumo savybės yra kryptis ir laikas – nuo priežasties padarinio link. T.y. priežastis yra ankstesnė už pasekmę ir būtent ji turi sukelti kito reiškinio atsiradimą, pokyčius etc. Naudojimasis priežasties – pasekmės sąvokomis nėra tas pats, kas priežasčių ir pasekmių žinojimas. Tai yra gebėjimas šiuos ryšius nustatyti pateiktoje informacijoje. Panašiai atrodytų ir kitų minėtų sąvokų aptarimas.

Svarbu – mokėjimas naudotis istorinės informacijos šaltiniais
Šioje vietoje galima prisiminti plačiai naudojamą „darbą su šaltiniais“ to paties egzamino metu. Šaltinių naudojimas turėtų sukurti vaizdą, kad į istoriją žiūrima ne kaip į mintiną žinojimą, bet kaip į veiklą, būdingą istorikams. Deja, dažniausiai tai tėra tik išorinis vaizdas.
Be abejo, nuo pačios XX amžiaus pabaigos istorijos pamokose Lietuvos mokyklose imta gana plačiai remtis istorijos šaltiniais. Vadovėliuose jie kartais užima daug didesnį plotą, nei autorių tekstas. Reikia manyti, kad jų naudojimas užima didesnę pamokos dalį, nei mokytojo pasakojimas ar vadovėlio autorių teksto skaitymas. Ši tradicija vienaip ar kitaip mus pasiekė su pirmaisiais bandymais pakeisti istorijos egzamino struktūrą. Pagrindiniai mokytojai tuomet buvo Nyderlandų, Jungtinės Karalystės, Vokietijos specialistai. Šiose šalyse išėjimas iš tradicinio požiūrio į mokyklinę istoriją įvyko kiek anksčiau – XX amžiaus aštuntame – devintame dešimtmečiais. Tuomet jose įvyko perėjimas nuo žinojimo paradigmos į istorinio mąstymo, istorijos gebėjimų ugdymą, naudojant istorijos šaltinius, naujas projektines technologijas.
Pavyzdžiui, Anglijoje egzistuojanti istorijos mokymo sistema grindžiama reliatyvistiniu įsitikinimu, kad neįmanoma sukurti vienintelės teisingos istorijos versijos, kad joks žinojimas nėra absoliutus ir egzistuoja tik tam tikrame kontekste. Požiūris, kad visko apie praeitį žinoti neįmanoma, iš esmės keičia istorijos žinojimo sampratą. Didesnę vertę turi mokinių žinojimas, kylantis iš šaltinių analizės ir jų interpretacijos. Šaltinis laikomas ne tiksliu įrodymu, bet praeities pėdsaku. O kaip yra pas mus? Deja, atrodo, kad mokiniai pirmiausia išmokti „teisingą“ istoriją, ir tik tada šaltinių analizė turi patvirtinti tą jos „teisingumą“. Kitaip tariant, šaltiniai tėra tik priedas, papildantis pagrindinį mokyklinės istorijos kursą.
Ką iš tikro turėtų gebėti išsilavinęs Lietuvos Respublikos pilietis, pamatęs su istorijos faktais susijusią informaciją?
Jis, tikriausiai, turėtų gebėti savarankiškai atsakyti sau į tokius klausimus:
1. Kiek pateikta informacija yra patikima?
2. Ką man (mums) reiškia pateikta informacija?
Gebantis atsakyti į pirmąjį klausimą, brandus žmogus pirmiausia išsiaiškins, kas yra ši informacija – faktas ar nuomonė, požiūris. Ieškodamas atsakymo į šį klausimą, jis pateiktą turinį susies su forma – įstatymas, dokumentas, liudininko parodymai, vėlesnių laikų istoriko, žurnalisto ar pan. kūrinys, grožinės literatūros ištrauka. Antra, susies su pateiktos informacijos autoriaus, jei jis nėra pateikiamų faktų liudininkas, kompetencija pateikti būtent tokio pobūdžio informaciją – kas autorius, koks jo išsilavinimas ir pan. Trečia, susies su motyvais, kodėl pateikta ši informacija – siekiama pateisinti, apginti, apkaltinti ar tiesiog pranešti, t.y. kodėl tai buvo šio autoriaus pranešta. Ketvirta, įvertins, kiek yra tikimybės, kad pateikiama informacija galima pasitikėti – pateikti visi įmanomi ar tik atrinkti faktai, susiję su aprašomu įvykiu ar reiškiniu.
Gebantis atsakyti į antrą klausimą, brandus žmogus įvertins – ką naujo aš sužinojau iš pateiktų faktų, kaip tai pakeičia mano jau buvusį žinojimą, kur aš galėčiau pritaikyti įgytą informaciją.

Svarbu – požiūris ir jo pagrindimas
Sunkiausia unifikuotam ir trafaretiniam (pagal šabloną) vertinimui pasiduoda požiūrių vertinimai. Taip, mes mokomės, kad Lietuvos Nepriklausomybė buvo paskelbta 1918 metais, kad antrasis pasaulinis karas vyko 1939-1945 metais ir pan. Ar žinodami šiuos faktus, mes jau galime teigti, kad mokame istoriją? Taip, mes išmokstame daug tikslių faktų. Ar dėl šių faktų žinojimo mes daromės išmintingesni? Išmintį teikianti istorija yra tai, kas paaiškina, dėl kokių ekonominių, politinių, kultūrinių, asmeninių ir daugybės kitų priežasčių kilo vienas ar kitas karas, buvo išsikovota nepriklausomybė ir pan. Ar užtektų išmokti vadovėlyje pateikiamas priežastis ir pasekmes? Abejotina.
Pirma, ką privalu suprasti, yra tai, kad istorijos pamokos negali ir neturi teikti aiškių galutinių atsakymų. Istorijos mokymasis atskleidžia, kad viskam nėra „aiškiai sukurtų atsakymų“. Kadangi istorijos supratimas pagrįstas individualia, subjektyvia interpretacija, turėtume sau pasakyti, kokį požiūrį taikome vienai ar kitai istorijos temai. Nereikia tikėtis tvirto, tarsi akmenyje iškalto, atsakymo. Istorija nėra tikslusis ar gamtos mokslas – ji yra tam tikra literatūros rūšis ir istorikai truputį panašūs į negrožinės literatūros kūrėjus.
Ar galima istorijos temą (kursą) baigti be tinkamo, nuosavo požiūrio susidarymo? Žinoma, galima. Įvairiems patikrinimams, egzaminams jo visai nereikia. Bet kodėl reikia palikti darbą neužbaigtą? Kodėl nepabandžius?

* * * * *

Besidomintiems noriu priminti: nuo 2015-08-24 prasideda metodinės dienos „MOKINIŲ MOKYMOSI GERINIMAS: KĄ GALIME PADARYTI“. Jų tikslai:
- pristatyti ugdymo turinio aktualijas, aptarti brandos egzaminų rezultatus, bendrųjų programų atnaujinimą;
- rasti sprendimų, kaip pagerinti mokinių mokymąsi, teikiant pagalbą mokytojams, numatyti šių sprendimų įgyvendinimo būdus bendradarbiaujant įvairioms švietimo institucijoms.
Čia – šiaip sau, tiesiog informacija.