ISTORIJOS SUNKUMAS

Kodėl tos pačios istorijos mokykloje mokomasi net kelis kartus, tačiau rezultatai dažnai netenkina nei mokytojų, nei pačių mokinių?
Mes lengvai ir be didesnių pastangų atsimenam tai, ko mums labai reikia. Pabandykim, pavyzdžiui, prisiversti išmokti puslapį iš telefonų abonentų knygos… Kita vertus, dar prieš, tarkim, penkiolika metų, prieš mobilių telefonų paplitimą, mes po puslapį tikrai mokėjom – pačių reikalingiausių.
Atmintis nesipriešina priimti ir išlaiko tik tai, kas svarbu, labai reikalinga gyvenime. Antraip galva būtų perkrauta nereikalingu šlamštu.
* * *
Jei pažiūrėsim į istorijos bendrąsias programas, į vadovėlius, mes ten rasim tai, kas jų sudarytojams svarbu, reikalinga gyvenime. Bet mokinių atmintis atsisako išlaikyti tą reikalingą ir svarbų turinį. Kodėl?
Ar jiems tos žinios atrodo asmeniškai reikalingos?
Ar jiems tos žinios atrodo praktiškai pritaikomos?
* * *
Tuščias laiko, jėgų švaistymas yra mokymas(is) tam, kad būtų mokoma(si), mokyti(s) be tikslo. Atmintis priešinasi tokiam mokymui(si). Mokiniui nesuprantama tai, ko jis yra mokomas, jis nemato praktinio istorijos žinojimo naudos. O mes? Grūdam, kemšam… Ar yra išeitis?