REVOLIUCIJA, ARBA AR TEISUS RIMVYDAS VALATKA?

Apžvalgininkas Rimvydas Valatka priminė, kad „Antradienį (t.y. 2017-11-07) sukaks 100 metų nuo Lenino komunistinio perversmo, Rusijoje vis dar klaidingai vadinamo Spalio revoliucija“. Visas „DELFI“ patalpintas straipsnis apie šią sukaktį, kaip visada, pilnas stiprios ironijos kritikuojamo objekto atžvilgiu, taiklių palyginimų, aštrių išvadų. Tiesą sakant, visai neblogas straipsnis. Tinkamas bet kuriam istorijos mokytojui į parankinę bibliotekėlę, idant būtų galima paspalvinti nuobodesnius žodinius ar rašytinius pasakojimas.
Tačiau nesutikčiau su vienu dalyku. Beje, jį galima būtų panaudoti ir diskusijai su vyresniais mokiniais. Tas dalykas – R. Valatkos pateiktas vertinimas, kad pats terminas „Spalio revoliucija“ yra klaidingas. Apžvalgininkas vietoj rimto įrodymo pateikė pikantiškesnius faktus: „Nebuvo jokio Žiemos rūmų šturmo ir „Auroros“ šūvio. Kareivių minia įsiveržė į Žiemos rūmus, užgrobė vyno rūsį – dalį atsargų išmaukė, o dar didesnę sudaužė. Bolševikai pasinaudojo Laikinosios vyriausybės naivumu ir nenoru tramdyti gaivalą“. Pajuokaujant galima retoriškai paklausti: „O jei būtų buvę šturmas, šūvis, ir nerastas vyno rūsys, tada jau galima būtų vadinti revoliucija?“ Sekant šia logika, gal galima būtų „prisikabinti“ ir prie 1905 metų ar 1917 metų vasario revoliucijų toje pačioje Rusijoje, XVIII amžiaus pabaigos ar kelių XIX amžiaus revoliucijų Prancūzijoje? Ir t.t. ir pan.
R. Valatka šiame straipsnyje nėra nuoseklus. Viena vertus, jis perima krislelį tos paranojiškos baimės, kuria sirgo ir tebeserga dalis mūsų visuomenės, norėdama žūt būt pakeisti ar net paneigti tai, kas buvo įtvirtinta sovietinėje mokykloje. Atrodytų, kad revoliucijos terminą pakeitus ginkluotu ar šiaip bolševikiniu perversmu, reiškinio prasmė pasikeis, jo svarba sumenks. Dar daugiau, paneigdami Rusijoje nekvestionuojamą sąvoką, tarsi įgelsime Rusijai, save laikančiai SSRS visokeriopa perėmėja. Lietuviai, beje, nėra vieniši tokio mąstymo egzemplioriai. Panašiai šis terminas buvo keičiamas latviškuose ar vengriškuose istorijos vadovėliuose.
Bet pavartykim amerikietiškus, angliškus, prancūziškus, vokiškus vadovėlius. Niekam net nekyla minčių pakeisti nusistovėjusį „spalio revoliucijos“ terminą. Aišku, niekas net ir negalvoja jį vartoti su kitais dviem epitetais. Vadinti tą revoliuciją dar didžiąja ir socialistine būtų jau per daug garbės. Kodėl taip yra? Kodėl nesibaidoma pačių rusų į apyvartą paleisto termino?
Matyt todėl, kad šių valstybių istorijos vadovėlių autoriai, istorijos mokytojai gana aiškiai supranta žodžio „revoliucija“ reikšmę. Žodynai ją pateikia maždaug taip: „Revoliucija – radikalus visuomenės struktūros, politinės santvarkos, valstybinės valdžios, ekonominės sistemos pasikeitimas, susijęs su jėga ir ginkluota kova.“ Ar tikrai Rusijoje prieš šimtą metų viskas baigėsi tik elementariu valdžios pasikeitimu? Ar tikrai nebuvo visuomenės struktūros (sunaikintos kelios visuomenės grupės), politinės santvarkos (iš begimstančios demokratijos pasukta į pačią gryniausią diktatūrą), ekonominės sistemos (nuo kapitalizmo daigų iki totalaus valstybės reguliavimo) kaitos? O gal visa tai nebuvo diegiama žiauriomis represijomis? Ar ginklo pagalba? Beje, galima ir reikia kalbėti ne tik apie pačią Rusiją. Vienaip ar kitaip tas „vyno rūsio radimas“ veikė ir iki šiol tebeveikia didelės pasaulio dalies gyvenimą…
Šiaip, ir pats R. Valatka tai pripažįsta: „Tai kraupiausias XX a. istorijos įvykis. Kraupesnis už II pasaulinį karą ir Holokaustą. Juo atkelti pragaro vartai. Jei ne šis perversmas ir jo vadų nesveikas troškimas užgrobti visą pasaulį, tų kraupybių tiesiog nebūtų.“
Tad, ar tikrai – tik perversmas?