Pastaruoju metu skaitytoje knygoje išskaičiau vieną utopinę reformą. Sutrumpintai:
„Leisti mokiniams lankyti pamokas, kada nori ir pas kokį mokytoją nori. Jei jaunimas kuo nors domisi, jiems niekada nebus gana skiriamų pamokų. Jaunimo nuvertinti nereikėtų. Jei žmogus suvokia, kad jam to reikia, tuomet jis viską įveiks. O didžioji dalis atsakomybės tenka mokytojui. Prisiminkime save mokykloje: kokie dalykai jus labiausiai žavėjo? Argi tai bent šiek tiek nepriklausė nuo mokytojo? Be abejonės, esate girdėję pasakymą, kad geras mokytojas ne tas, kuris stengiasi įkalti mokiniams į galvą žinių, o tas, kuris įžiebia smalsumą. Jaunimas eis pas mokytojus, kurie tai sugeba.
Tada geri mokytojai nebeatsigins mokinių, o blogi sėdės tuščiose klasėse. Ar tai nebus gerų mokytojų baudimas dideliu darbo krūviu? Ne, nes visi mokiniai gaus po knygelę su čekiais, kuriais susimokės už kiekvieną pamoką. Tokiu būdu geri mokytojai uždirbs daug, o netikę dėl mokinių stygiaus turės ieškotis darbo kitur“ (pagal: Andreas Eschbach. Ar Vokietijai reikia karaliaus. V, 2012, p. 326-327)
Tai buvo įžanga pagalvoti apie įvedamą mokytojų etatinio darbo apmokėjimo sistemą. Norisi iš karto deklaruoti – palaikau Sauliaus Jurkevičiaus ir panašiai galvojančių pusę. Pati MEDAUS idėja nėra beviltiška, bet skubos darbą …
Nekartosiu jau viešai išdėstytų argumentų, kuriuos išsakė kiti reformos oponentai. Man, nedirbančiam mokykloje, bet nuolat susiduriančiam su Lietuvos mokinių pasiekimais įvairiais aspektais, svarbi dar viena mokytojų etatinio darbo apmokėjimo sistemos pusė.
Vieno, gana menkaverčio pastaruoju metu atlikto tyrimo bent viena išvada yra gana teisinga – mokyklų (ir mokytojų) finansavimo pagrindinis kriterijus neturėtų būti susijęs su jų geografine vieta, dydžiu, dėstomąja kalba ar panašiais veiksniais. Jei norime ugdymo kokybės, tai finansavimas turėtų orientuoti būtent į tuos dalykus, kurie yra vertinami ir matuojami kaip kokybės išraiška. Kitaip sakant, atlyginimas turėtų skatinti mokytojus siekti tų rezultatų, kurie tiek ŠMM, tiek savivaldybių administracijų, tiek tėvų (dažnai) paprastai yra laikomi reikšmingais. Be abejo, jei visiems svarbiausias būtų toks teisingas dalykas, kaip kiek ir kokių renginių buvo pravesta, kiek valandų ilgiau mokiniai praleido mokykloje ir papildė savo portfelį įvairiomis gyvenime reikalingomis kompetencijomis, tada šis modelis gal ir turėtų prasmę. Tokiu atveju nepamokinė veikla, o tuo pačiu už kitus darbus, tik ne už vedamas kokybiškas pamokas skiriamo atlyginimo dalies padidėjimas iš tikro įgytų didelę prasmę.
Bet kas atsitinka etatinio darbo apmokėjimo atveju šiuo metu?
Metų (mokslo metų) pabaigoje mokyklos visvien bus vertinamos pagal VBE, PUPP, NMPP rezultatus. O už jų gerinimą atlyginimas nebus didinamas, nes akademinių rezultatų kokybės rodikliai etatinio apmokėjimo tvarkoje kaip ir nematomi.
Rezultatas: deklaruojam vieną, o siekiam kito. Kaip visada…
* * * * *
Grįžtant prie pradžioje pateikto utopinio reformos plano: atrodo, kad gerus mokytojus bausim didesniu darbo krūviu, kad prastesni gautų panašius atlyginimus…
Komentuoti negalima.