ŠVIETIMAS LIETUVOJE 2018 METAIS: SĖKMĖS IR NESĖKMĖS

Paskutinę metų dieną nusprendęs apibendrinti Lietuvos švietimo raidą 2018 metais, susidūriau su problema. Vis bandau save įtikinti, kad turėčiau skirtis nuo kai kurių komentuojančių švietimą kolegų. O skirtis galima tik pozityviais vertinimais, pozityvių darbų iškėlimu. Jie to nemato. Deja … Supratau, kad toks darbas – ne mano jėgoms. Kad ir kaip besistengčiau, sunku rasti teigiamų vertinimų visame pertvarkų sraute, kuris lydėjo mus ištisus metus. Nors pabandyti galima.
Taigi, bene pirmoji 2018 metų pertvarka – švietimo įstaigų vadovų nepertraukiamos veiklos ribojimas penkerių metų kadencijomis. Absurdų absurdas, kuriam LR Seime pritarė net liberalai. Pompastikos daug – taip bus pažabota dešimtmečiais besitęsianti „kunigaikštukų“ savivalė, atvertos durys gabiam ir vadovauti trokštančiam jaunimui. Bet tokiomis neužtikrinto rytojaus sąlygomis trokštančio ir tam pasirengusio vadovauti jaunimo reikia labai stipriai paieškoti. Ir net suradus – reikia įveikti įvairius savivaldybėse nusistovėjusius politinius tinklus. Be to, kodėl už vieną kitą apkerpėjusį, užsisėdėjusį, niekuo nebesirūpinantį vadovą reikia bausti visus? Savotiškas ostrakizmas. Negi neužteko turimų instrumentų – atestacijos, metinio vertinimo? Na, bet gal kai kam labiau reikėjo įsiamžinti? Tokia revoliucija iš karto visiems krenta į akis. Ne taip, kaip konkrečių problemų sprendimas vienoje ar kitoje mokykloje. Vienintelis pozityvus šios reformos  momentas – įpareigojimas mokyklų vadovų metines veiklos ataskaitas skelbti viešai. Iš karto bent matysim – geba vadovas parodyti savo indėlį į mokyklos (ne)pažangą ar ta (ne)pažanga vyksta pati savaime.
Su didžiausiu patosu kiek vėliau paskelbta – „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025“. Supraskime kaip norime. Gal taip norėta patvirtinti, kad šiuo metu tai yra autsaiderių profesija? O gal, kad ieškosim burtininko, kuriam reikės mostelėti savo lazdele ir prestižas nusileis ant kiekvieno mokytojo galvos? Kuo toliau, tuo labiau man šis lozungas primena vieno tokio kukurūzų mėgėjo sapaliones apie greitą visuotinio rojaus sukūrimą jo didžiojoje valstybėje. Vienintelis pozityvas – kažkuriai valdžiai artinantis 2025 metams turės labai skaudėti galvą. Nors… Ta valdžia bus labai jauna (nauja?) ir visą kaltę už plano nevykdymą suvers prieš ją buvusiai.
2018 metais mokiniams, išskyrus pradinių klasių mokinius ir abiturientus, ugdymo procesas užtruko kiek ilgiau. Ar per mažai mūsų mokiniai mokosi mokykloje? Taip. Ar atostogų sutrumpinimas – vienintelis įmanomas kelias? Ne. Ir tuo viskas pasakyta…
Pristatytas, greitosiomis patvirtintas ir dar greičiau įdiegtas mokytojų etatinio darbo užmokesčio modelis. Mažos mokyklos, net ir neturėdamos mokinių, kurį laiką nenumirs sava mirtimi. Dirbtinis kvėpavimas prijungtas. Ar tai gėris? O štai, kad prieš rugsėjį mokykloms perduota dvigubai daugiau nei įprasta geltonųjų autobusiukų, tai tikrai yra gėris. Vienareikšmiškai.
Startavo (startuoja) vadinamasis „kokybės krepšelis“. Jam finansuoti iš europinių pinigų porai metų numatyta skirti virš 24 mln. eurų. Svarbu, kad tai nėra kokios nors centrinės įstaigos kontroliuojami pinigai, kurių cirkuliavimo logiška pabaiga – į stalčių nugulanti nelabai kam žinomų ir aktualių dokumentų byla. Šios lėšos daugiausia bus (turėtų būti?) skiriamos 5–8 klasių mokinių pasiekimams gerinti. Tiesa, pasigirsta balsų, kad labai nekorektiška paviešinti sąrašą tų 150 (iš 180) mokyklų, kurioms reikia gerinti 5-8 klasių mokinių pasiekimus. Na, taip: mes labai įžeidūs ir jautrūs. Bet gal vieną kartą susigėskim, pasispauskim ir pakliūsim į kitų mokyklų sąrašą?
Ilgametę egzistenciją baigė pagrindinė mokytojų rengimo bazė – Lietuvos edukologijos universitetas. Šiaip, eutanazija Lietuvoje dar neįteisinta. Bet šiuo atveju padaryta išimtis – sunkioje ir vėlyvoje ligos stadijoje besikankinančiam ligoniui į rankas įduota virvė. Sunku vertinti, gerai ar blogai. Tik viena labai aišku – kova tarp pedagogų rengimo dviejų modelių keliasi į kitų institucijų varžybas, kuriose vietoj taikaus kūrybinio darbo (mokytojų rengimo) toliau galimai pagrindinės jėgos bus eikvojamos karui tarp modelių.
Vieną po kito fiasko patyrė bendrojo ugdymo atnaujinimo darbai. Ir ne tik neskaidrūs viešieji pirkimai, „korumpuoti“ įstaigų vadovai čia kalti. Kuriamos darbo grupės, kurios, užuot realiai jas įdarbinus, marinamos nesibaigiančiomis diskusijomis apie teisingą (!?) kompetencijų sąrašą. Kitaip ir būti negali, nes niekaip nepavyksta užbaigti mistinio kaupiamojo vertinimo modelio ar sulaukti norinčių pertvarkomis įsiamžinti viršūnių sprendimo apie bendrojo ugdymo mokyklos struktūrą. Visuomenei pateiktas tarsi grupės sukurtas bendrųjų programų pertvarkos gairių projektas, bet, būk toks gudrus ir surask, kas iš tikro sukūrė anoniminį dokumentą. Paklausiau savęs, paklausiau kito grupės nario, antro, trečio… Niekas neprisipažįsta, kad bent žodeliu prisidėjęs prie kūrybos proceso. Bet pozityvas visoje šioje istorijoje irgi yra – UPC sukūrė labai gražią svetainę „mokykla2030“.
Pabaigai, švietimo valdžios griūtis apskritai. Vertinimas tikrai nevienareikšmis. Gaila pasitraukusių profesionalų viceministrų. Bet yra ir pozityvas – nebeliko ministerijoje ankstesniame gyvenime sąsajų su švietimu neturėjusios ypatos, kuri su pasimėgavimu dirigavo įvairaus rango profesionalams ir taip galutinai „nudirigavo“ visą ministerijos įvaizdį. Ir čia aš tikrai ne apie buvusią ministrę…