UGDYMO TURINYS: ATNAUJINTI AR NEATNAUJINTI?

Ugdymo turinio atnaujinimas – viena iš kelių kertinių švietimo sistemos problemų šiandien. Bent taip atrodo žiniasklaidoje piešiamas situacijos paveikslas. Nors atrodo, kad jau visi susitaikė su mintimi apie neišvengiamą kaitos proceso būtinybę, tačiau atsakymo į kertinį klausimą niekas viešai ir neištransliavo. Tas klausimas yra labai paprastas – kam to reikia?
Be abejo, formaliai atsakyti nėra sunku – ugdymo turinio pertvarka buvo įrašyta vienos iš valdančių partijų rinkimų programoje ir todėl įtraukta į šios Vyriausybės programą, jos įgyvendinimo priemonių planą. Galima dėti tašką tuo atveju, jei toks paaiškinimas tenkina. Tačiau galvojantiems, kad laikai, kai „partijos planai = liaudies planai“ jau turėtų būti praeityje, tokio paaiškinimo nepakanka. Bent man tikrai liko daug klaustukų.
Aš ir šiandien nežinau, kodėl reikia keisti/atnaujinti ugdymo turinį. Absoliuti dauguma švietimo bendruomenės narių viešojoje erdvėje vienaip ar kitaip reiškia nepasitenkinimą ugdymo turiniu. Vieniems jis per platus, kitiems – neorientuotas į šiuolaikiniam žmogui reikalingas kompetencijas, tretiems – atitrūkęs nuo kasdieninio gyvenimo, ketvirtiems dar kas nors negerai. Bet …
Kalbos, kad ugdymo turinys yra pasenęs, per platus, neorientuotas į kompetencijas neturi kiek patikimesnio duomenimis grįsto pagrindo. Nežinau jokių tyrimų, kurių pagrindu galima teigti, kad už ne pačius sėkmingiausius ugdymo rezultatus atsakingos mūsų bendrosios programos. Na taip, visi remiasi Lietuvos mokinių rezultatais 2015 metų PISA tyrimuose. Bet kalbantys apie rezultatų prastėjimą kažkodėl pamiršta paminėti TIMSS, PIRLS tyrimus, kurių rezultatai, anaiptol, neliudija nuosmukio. Beje, praeitą savaitę išgirdau nuomonę, jog 2018 metų nacionalinio mokinių pasiekimų patikrinimo rezultatai rodo gerėjančią situaciją.
Tiek to, galvokim, kad PISA rezultatai yra patys svarbiausi, kad jie žeidžia mūsų savimeilę artimiausių kaimynų kontekste. Tačiau visoje keitimo retorikoje aš apskritai matau kažkokią iškreiptą logiką: jei Lietuvos mokinių rezultatai viename iš kelių tarptautinių tyrimų yra prasti, tai kaltos bendrosios programos ar jose įrašytos kompetencijos? Pakeisim programas, aprobuosim naujų kompetencijų sąrašą – ir viskas pasikeis? Ar ne teisingiau būtų pagal konkrečių užduočių atlikimo rezultatus išsiaiškinti – kokių gebėjimų ar žinių stokoja mūsų mokiniai? Ir jau tada daryti išvadą, kas čia yra priežastis – ar ne tos kompetencijos buvo surašytos 2008 ir 2011 metų programose, ar niekas rimtai nežiūrėjo į tų kompetencijų sąrašą, ar tiesiog trūksta elementarių kai kurių sričių žinių ir gebėjimų? Gausioms Lietuvos edukologų pajėgoms susitelkus, atlikus tokį lyginamąjį tyrimą, būtų aišku – reikia keisti programas ar ne. Gal reikia tik truputį pakoreguoti silpnąsias vietas? O gal apskritai, programose viskas yra gerai, bet matosi kliuvinių programų įgyvendinime?
Tai čia tuo atveju, jei mums tikrai tarptautinių tyrimų rezultatai yra svarbiau už nacionalinį kontekstą. Bet jei pirmenybę teikiame nacionaliniams tikslams, jei norime įsivertinti, kaip sekasi ugdyti mūsų mokinius pagal mūsų pačių sukurtas ir patvirtintas programas, tai vėl prieiname akligatvį. Ar apskritai turim kokių nors duomenų? 2018 metų pabaigoje pateiktų ugdymo turinio pertvarkos gairių šaltinių sąraše yra paminėtas vos vienas nors kiek su bendrosiomis programos  susijęs tyrimas. Ir tas jau, švelniai tariant, yra gerokai senstelėjęs, nes datuojamas 2008 metais (o tai reiškia, kad susijęs su dar ankstesne situacija – buvusia iki 2008 ir 2011 metų programų patvirtinimo). Ir ši vienintelė kregždė netyrė nors menkiausių sąsajų tarp bendrųjų programų ir mokinių pasiekimų. Todėl lieka atviras klausimas – kas dabar egzistuojančiose programose yra negerai? Ką jose reikia keisti? Ar reikia keisti?