Karantinas išryškino daug švietimo problemų. Tas pats karantinas parodė ir neatrastų, nepanaudotų galimybių. Karantinas dar daugiau padidino atskirtį. Ne, ne tarp mokinių. Tarp rimto požiūrio ir pigienos. Paprasčiau – tarp „Delfi“ popsuchos ir brandžių portalų brandžių straipsnių.
„Bernardinai“ per pastaruosius mėnesius pateikė tokių straipsnių, kuriuos paskaičius, man net truputį nejauku. Todėl, kad aš taip nesugebėčiau nei pateikti, nei taip tiksliai įvertinti. Ir priešingas vaizdas – „Delfi“. Daugelio komentatorių pasigėrėjimo, palaikymo nusipelnė straipsnis „Dėl mokymosi rezultatų kalti ne mokytojai, o iš esmės ydinga sistema“. Neapsimetinėsiu, kad jo autorius Robertas Ramanauskas man nepažįstamas. Matau šio istorijos mokytojo veiklą populiarinant istorijos mokymą, gerbiu jo pastangas pagyvinti Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos veiklą. Pačiu aukščiausiu balu vertinčiau jo nuotolines konsultacijas abiturientams. Bet straipsnis? Kyla nedidelis įtarimas, kad čia Robertą matau jau nebe pedagogą, bet politiką. Nueita gerai pažįstamu keliu – kritikuoti ydas. Kritikuoti tai, kas, iš principo, nesunkiai pasiduoda kritikai. O štai logikos ir pagrindimo toje kritikoje kartais pritrūksta.
Robertas rašo: „ Mokyklose karantinas, visas mokymas persikėlė į virtualią erdvę ir buvo pavadintas nuotoliniu mokymu, nors labiau derėtų jį įvardinti nuotoliniu mokymusi. Būtent mokymusi, ką kaip pagrindinę ugdymo paradigmą, kurią jau bene du dešimtmečius taip propaguoja Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMSM), jos dukterinės institucijos ir edukologai-ideologai. Tačiau mes dabar matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemažos dalies mokinių tėvų, labai pasigedo būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju. Tai atrodo paradoksaliai, nes liberalistinė-leftistinė švietimo ideologija, atnešta į mūsų švietimą, labai propagavo sudaryti sąlygas atsiskleisti mokinių kūrybiškumui ir gebėjimams. Matome akivaizdų prieštaravimą, kuris pasirodo esąs labai simptomiškas“.
Taip, matom prieštaravimą. Ir net ne vieną. Tik ne sistemoje, apie kurią bandoma rašyti, bet autoriaus mintyse šioje ilgoje pastraipoje. Pirma, tai, kas vyko pastaruosius mėnesius, vadinti a la mokymosi paradigmos praktiniu realizavimu yra nesolidu. Gal vadovaujamasi gana primityvia priešprieša, kai mokymas yra suprantamas kaip mokytojo veiksmai, o mokymasis – mokinio. Tačiau taip galvoti gali tik tas, kas visai nesusijęs su švietimo teorija. Pagal dabar mūsuose propaguojamą humanistinę ideologiją (nežinau ir neskiriu kokia ji – liberalistinė ar leftistinė?) mokymasis yra suprantamas taip: besimokantysis yra aktyvus ugdymo proceso dalyvis, pats sau kelia tikslus, planuoja, organizuoja, kontroliuoja ir, esant reikalui, koreguoja savo mokymosi procesą… Ar tikrai taip vyko visas ugdymas pastaruosius porą mėnesių? Mano akimis, ne. Vyko tas pats mokymas: vienas pasako, parodo, nusako, kiti – daro. Tik kiek kitomis priemonėmis.
Ir antras prieštaravimas. Jei kartais dėl mokymo ir mokymosi takoskyros būčiau neteisus, tai net tokiu atveju įtartinai vertinčiau teiginį apie visuomenės ar daugumos tėvų norą grįžti nuo mokymosi į mokymą. Viena vertus, norint kalbėti apie daugumos norą, reikėtų tą daugumą įrodyti konkrečiais skaičiais. Kitaip tariant, pagrįsti duomenimis. Bet net ir ne čia šuo pakastas. Kodėl nepasvarsčius kitos galimos priežasties? Gal ne kitos mokymo paradigmos tėvai pasigedo, gal jie tiesiog pavargo nuo vaikų buvimo namuose? Pavargo nuo nuolatinių klausimų jiems, pagalbos prašymų? Juk kai vieni darbe, o kiti – mokykloje, visi (beveik visi) mokymo-mokymosi rūpesčiai tenka mokytojams. Todėl gal visai ne paradigmos čia kaltos?
Antras nenuoseklumas šiek tiek net su istorija susijęs. Robertas savo teiginiuose tarsi norėtų užšaldyti praeitį: „Lietuvos švietimo kaita dar Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse prasidėjo nuo prof. Meilės Lukšienės „Tautinės mokyklos“ koncepcijos. Koncepcijos, kuri vis dar aktuali ir gyvybinga. Tačiau nuo jos buvo nusisukta.“ Ar tikrai reikia gailėtis? Beje, ar tikrai nusisukta? Šis dar egzistuojantis gyvybingumas autoriaus parodomas kitoje straipsnio vietoje. Robertas labai netgi teisingai rašo apie ugdymo pakopų ir mokyklos formulių prieštaravimą. Prisiminkim, bent jau Lietuvos miestuose gyvenam pagal formulę „4+4+4“, o toliau laikomės įsikibę „4+6+2“ teorinio konstrukto. Ne su visomis autoriaus aprašytomis šio prieštaravimo prasmėmis sutikčiau, bet tebeegzistuojantį anachronizmą reikėjo panaikinti kadų kadaise. Tačiau būtent čia ir pasireiškia „Tautinės mokyklos“ koncepcijos nereikalingas gyvybingumas. Nėra paslaptis, kam priklauso formulės „4+6+2“ autorystė. Išvada tokia: net ir istorikams nereikėtų praeities reliktais dengtis, norint aiškinti dabarties problemas.
Kadangi jau nemažai teksto prirašyta, tai –
BUS DAUGIAU
Komentuoti negalima.