VISI Į RINKIMUS (2)

„Mokytojas – prestižinė profesija“
Manau, kad iš atminties dar neišsitrynė vienas tragikomiškiausių nužengiančio Seimo kadencijos įvykių – įsipareigojimas mokytojo profesiją iki 2025 metų paversti prestižine. Ką apie tai galvoja politinės partijos? Ar bent prisimena?
Atrodo, kad dauguma besiveržiančių į Seimą yra adekvatūs – nors ir nesureikšmindami paties lozungo, tačiau skiria dėmesį mokytojo profesijos klausimams. Nors ne… Viena partija išsikėlė tokį siekį, kuris net ir juodžiausioje diktatūroje būtų suprantamas kaip perlenkimas. Darbo partija žada: „Teisinėmis priemonėmis didinsime pedagogų prestižą“. Labai norėtųsi pamatyti, kaip įstatymais ar įsakymais galima išauginti prestižą…
Dauguma partijų gana teisingai (bent aš taip galvoju) atkreipia dėmesį į tai, kas yra pagrindų pagrindas – į normalų atlyginimą:

Šešios iš aštuonių partijų žada didinti mokytojų algas. Pagal oficialią statistiką ji 2019 metais 13 procentų didesnė už šalies vidutinį darbo užmokestį. Kaip matyti iš lentelės, dosnumu išsiskiria LLRLS.
Čia yra keletas povandeninių srovių. Pirma, lyginimas su šalies vidutiniu darbo užmokesčiu gali ir visai nieko nekainuoti. Įsivaizduokim, kad galima ekonominė krizė (pandeminė? popandeminė?) kerta per daugelio nevalstybinių įmonių darbuotojų atlyginimus. Biudžetininkų atlyginimų mažinimui valdančiųjų rankos paprastai kyla mažiau… Automatiškai, skirtumas pasiekia norimą dydį. Antra, dar viena įdomybė susijusi su tuo, jog keletas partijų (TS-LKD ir DP) norimą ribą planuoja net ne būsimai kadencijai. Jie įpareigoja šį siekį įgyvendinti jau 2024 metų rinkimus laimėsiančias partijas.
Konkrečių įsipareigojimų dėl mokytojų atlyginimų nenori prisiimti LVŽS ir LLRA-KŠS. Pirmieji gal jaučiasi pakankamai pakėlę atlyginimus per 2016-2020 metų kadenciją. Kadangi LLRA-KŠS taip pat buvo valdančioje koalicijoje, tai gal ir jiems galvos neskauda? O gal šioms partijoms tapo aišku, kad tolesniam atlyginimų kėlimui rezervų reikia ieškoti nebe išorėje, bet jau pačios švietimo sistemos vidiniuose resursuose?
Ar galima rimtai tikėti partijų pažadais kelti mokytojų atlyginimą, kai nesistengiama pagrįsti padidėjusio lėšų srauto šaltinio? Nemanau, kad reikėtų rimtai vertinti bene vienintelį abstraktų paaiškinimą, iš kur nukris reikalingi pinigai: „pasieksime, kad tikslingai ir optimaliai būtų panaudotos bei objektyviai kontroliuojamos visos švietimo sektoriui ir jo valdymui skirtos lėšos, kurios kryptingai galėtų būti panaudotos švietimo sektoriaus atstovų atlyginimų, stipendijų didinimui“ (Darbo partija). Kokiomis konkrečiomis priemonėmis, kieno sąskaita vyks atlyginimo didinimas, partijos nurodyti nesivargina. Ir bus taip, kaip dažnai būna – ministras pasiteisins, jog pinigų vyriausybės prašė, o ši jam jų nedavė. Kuo ne priežastis pateisinti neįgyvendintą pažadą?
Kokių dar gėrybių partijos siūlo mokytojui, tikintis, kad bent patys esami ir būsimi pedagogai patikėtų savo prestižiškumu?
Beveik visos partijos žada palengvinti kasdieninį mokytojo darbą savaime suprantamomis priemonėmis – aprūpinti mokytojų padėjėjais, sumažinti mokinių skaičių klasėje (nors didesnėje Lietuvos mokyklų dalyje reikėtų imtis priešingo veiksmo – padidinti), sumažinti krūvį ar sutvarkyti etatus. Išskyriau ir specifinius dosnius pažadus mokytojui:

Mokytojo prestižas turėtų augti ir dėl keliamų specialių reikalavimų šiai profesijai. Pora partijų pagalvojo ir apie tai:
- TS-LKD sieks „diegti profesionalius metinius mokyklos vadovo ir mokytojo pokalbius, kurių metu bus susitariama dėl laukiamų rezultatų, individualių tobulėjimo tikslų ir karjeros galimybių“; principą, kad „pedagogui būtinas magistro laipsnis“;
- Laisvės partija pageidaus, jog „mokytojas turėtų ne vien aukštojo mokslo (pageidautina – magistro) diplomą ar net daktaro laipsnį, bet ir būtų įgijęs kitos darbinės, visuomeninės ar savanoriškos veiklos patirties“.

* * * * * *
Įdomu, koks bus ištesėtų pažadų sąvadas 2024 metų spalio mėnesį?

(Tęsinys netrukus)