TOLERANTIŠKIEJI DAUGIAKULTŪRIŠKUMO TYRIMAI LIETUVIŠKAI

Arba laiko patikrintieji Klėjos prievartavimo būdai…

Prieš kiek laiko internetinėje erdvėje pristatyto tyrimo* išvados skelbia:
„Vadovėlių analizė atskleidė ugdymo įstaigose naudojamų mokymo priemonių neadekvatumą multikultūrinės, tolerantiškos visuomenės ugdymo procese. Kartais įvairios ksenofobinės nuostatos, diskriminuojantys stereotipai jose dėstomi netgi atvirai“.
Pažvelkime į kelią ligi šios išvados per vienos iš vykdytojų tyrimo dienoraščio prizmę:
[...] Kad tyrimas būtų daugiau negu reikšmingas, pavadinsime jį „pirmuoju Lietuvoje tyrimu, skirtu tolerancijai ir multikultūriniam ugdymui bendrojo lavinimo mokyklose“. Na ir kas, kad Pilietinių iniciatyvų centras, Moterų studijų centras, Moterų informacijos centras, Vadovėlių tyrimo ir informacijos centras, kiti centrai centriukai, atskiri mokslininkai vykdė panašius tyrimus? Apgailėtini tie tyrimai, neverti net minėti. Problema gali kilti tik su daug kam žinomu straipsnių rinkiniu „Tolerancijos ugdymas mokykloje: knyga mokytojui“ (Vilnius : Garnelis, 2004. – 138 p.). Beje, kur šiandien yra tas rinkinį išleidęs Švietimo kaitos fondas? Nebėra? Jeigu fondo nebėra, vadinasi ir jo tyrimų neliko. O kad niekas nereikštų pretenzijų į pirmumą, pavadinsim savo tyrimą kompleksiniu, sujungsim mokytojų ir mokinių apklausą su kokybine vadovėlių turinio analize. Taip a priori užčiaupsim visiems burnas.
[...] Lengva pasakyt – padarykim mokytojų ir mokinių apklausą. Negi reikės važinėti po mokyklas? Teks pasinaudoti dažnai naudojamu triuku – „apklausa netikimybinė, respondentai atrinkti pagal patogumą ir prieinamumą“. Pasirinksim dvi tris artimiausias mokyklas, ir – pirmyn! Na ir kas, kad tik apie kokį 0,25% mokytojų ir apie 0,5% dešimtokų įtraukiam! Juk parašėm, kad apklausa yra „netikimybinė“ (jos rezultatais pasitikėti neverta – savavališko redaktoriaus pastaba) ir „pagal patogumą“ (visiškai nereprezentatyvi, iš kurios rezultatų negalima daryti statistinių išvadų apie visą populiaciją – savavališko redaktoriaus pastaba). Užtat apibendrinimai bus aukščiausio teorinio lygmens. Pora dešimčių angliškų knygų literatūros sąraše, keletas dešimčių puslapių apgailėtiniems neišmanėliams nesuprantamų sociologinių formulių, grafikų, lentelių, daug protingų tarptautinių ir angliškų žodžių – vis vien niekas nesusigaudys. Po tokios abrakadabros visi patikės išvadomis.
[...] Pagaliau galiu imtis ir už vadovėlių. Apgailėtini autoriai, jokio aštresnio teksto nesugeba sukurpti. Negi iš tikro kas nors rimtai atsižvelgia į vadovėlių vertinimui ekspertų naudojamus kriterijus, tarp kurių yra ir toks: „Tolerantiškas lyčių, amžiaus grupių, mažumų, specialiųjų poreikių (negalių) turinčių asmenų, kitų valstybių, tautų, rasių vertinimas“? Taip nugludinti, nuapvalinti tekstai, taip steriliai parinktos iliustracijos– nėra net už ko užsikabinti! Nieko, juk yra sena ir pasiteisinusi taktika – duok žmogų, straipsnį jam pritaikysim! Kas man tuo atpirkimo ožiu pabus? Štai, istorijos vadovėlis X klasei „Lietuva pasaulyje“! Aha, pavadinimas agresyvus! Yra autoriaus nuotrauka – ne pirmos jaunystės apgailėtinas mokytojėlis. Be abejo, tautinėm spalvom persidažęs „homo sovieticus“. Moterys tokiems tikriausiai neberūpi, žodį „gėjus“ jie net ištarti bijo. Bingo!
[…] „Šiame tyrime nagrinėjame šešis multikultūriškumo aspektus: rasės, etniškumo, religijos, seksualinio tapatumo, įgalumo ir lyties.“ Nuo ko pradėti? Paprastai užmirštama, kad istorijoje moterų esama. Tikrinam…
[...] Bjauroka nuotaika. Vakar visą valandą sugaišau vartydama tą apgailėtiną istorijos vadovėlį, o rezultatų – lygiai nulis. Ir sugalvok tu man taip – vienas skyrius prasideda žydaitės Mirjam istorija, o pasakojimu apie archeologę Mariją Gimbutienę – kitas. Vadovėlio viršelio centrinis personažas – džinsais ir švarku (vos neparašiau – vyriškais drabužiais) apsirėdžiusi moteris. Iliustracijose – visa įmanoma veikla užsiimančios moterys. Net karo lakūnės su smilkstančiais papirosais vaizduojamos! Apie tai, aišku, nutylėsim. Gal tekste ką nors tokio moteris galima surasti? Štai: „<…> dėl karo padidėjo moterų vaidmuo, pasikeitė lyčių disproporcija. <…> Atsirado gausybė jaunų našlių ir vienišų merginų, kurios neteko galimybės susirasti partnerį. Karo metais jos ėmėsi į frontą išėjusių vyrų darbų. Daugeliui merginų tai reiškė socialinio išsivadavimo galimybę. Moterys nebesitenkino saugia namų ir šeimos aplinka. Plito jų judėjimas dėl rinkimų teisės. Moterys pabrėžtinai demonstravo lygias teises, trumpai apsikirpdamos plaukus ir viešai rūkydamos“. Kas čia per nesąmonė – vyras pradės mums aiškinti apie mūsų emancipacijos augimo sąlygas? Na jau ne. Taip ir parašom: „Religinė priklausomybė vadovėlyje atskirai neaptariama. Taip pat neminima seksualinė orientacija, negalia, o lytis – tik keliose pastraipose apie XX a. prasidėjusią moterų emancipaciją (kaip apskritai keistoką reiškinį)“. Mažoka… Ryt imsiuos tautinių problemų.
[...] Tiesiog neįtikėtina – pirmasis vadovėlio skyrius prasideda pasakojimu apie Lietuvos respublikos žydų reikalų ministrą Maksą Soloveičiką. Toliau rašoma apie Lietuvos didžiavimąsi menininkais Chaimu Sutinu, Žaku Lipšicu. Aha, o tautybės nesiteikė nurodyti! Nuotrauka „Žydai – Lietuvos kariuomenės kariai‘? Ir iškapstyk tokias smulkmenas? Toliau, dar gražiau: „Net ir Čekoslovakijoje, vienintelėje regiono valstybėje, kurioje išliko demokratinė santvarka, demokratijos visiems „neužteko“. Jos ypač trūko šalyje gyvenusioms vokiečių, slovakų, vengrų, lenkų tautinėms mažumoms“. Ne viskas dar prarasta, nacionalistai įprastai maskuojasi suokdami apie mažumų teises svetur. Bet kaip paaiškinti šitą sakinį: „<…> liaudininkų ir socialdemokratų koalicija <…> garantavo tautinėms mažumoms plačias kultūrines teises“? Gal autorius apskritai niekina šį laikotarpį ir idealizuoja A.Smetonos režimą? Ne, pasirodo, kad jis perversmą vertina kaip „demokratijos sistemos pabaigą“. Ką daryt?
[...] Reikia susikaupti, nes siekiamas tikslas jau užrašytas ataskaitos pradžioje: vadovėlis „demonstruoja kraštutinai nacionalistines nuostatas“. Tikslas, kaip žinia, pateisina priemones. Pasinaudosiu štai šituo: „Į didžiuosius miestus, kur pokariu vyravo lenkų ir rusų kalbos, patraukė lietuviškas kaimo jaunimas. Išnyko rusiški ir lenkiški miestų bei gatvių pavadinimai. Miestuose gausėjo lietuvių buržuazijos sluoksnis. Jų įsteigtos ir valstybės remiamos kooperacinės ir akcinės bendrovės turėjo palaužti svetimtaučių viešpatavimą pramonėje ir prekyboje“.
Kam ten paskui bus įdomu, kad čia rašoma apie pirmuosius nepriklausomos valstybės egzistavimo metus? Kas prisimins, kad daugiau kaip šimtą metų Lietuvoje viešose įstaigose, mokyklose ignoruota lietuvių kalba, keturis dešimtmečius draustas lietuviškas raštas, net miestai ir jų gatvės vadinti rusiškais vardais? Kam įdomu, kad ir dabar lietuvių kalbos statuso išlaikymą garantuoja valstybės įstatymai? Svarbu, kad tie sakiniai „kvepia“ nacionalizmu.Beje, labai agresyviai skamba žodžiai „palaužti svetimtaučių viešpatavimą pramonėje ir prekyboje“. Ką autorius turėjo galvoje? Po ilgų nelaisvės metų Lietuvoje užsilikusias rusų valdomas įmones? Vis tik ne, prieš tai, tame pačiame autoriaus tekste pažymėta, kad „Plačiai naudotasi užsienio firmų patarnavimais. Joms teko išpūsti pelnai, o Lietuvos ūkio pažanga buvo stabdoma. Pavyzdžiui, nors lietuviai mokėjo ir elektros stotį prižiūrėti, ir degtukus gaminti, Kauno elektrinę valdė belgai, o degtukus gamino švedų fabrikas“. Šitai mums netinka. O štai skyrelyje smalsuoliams yra tai, ko man reikia: „1920–1925 metais daug Lietuvos žmonių mėgino rasti savo vietą besikuriančioje pramonėje. Į pramonę veržėsi ir žydai. JAV gyvenę lietuviai taip pat su savo kapitalais pradėjo važiuoti į Lietuvą ir čia steigti pramonės įmones“. Įkliuvai, apgailėtinas autoriūkšti! Dabar iš vieno teksto paimam keletą žodžių, iš kito – visą sakinį, ir ką gaunam? Ogi, „palaužti svetimtaučių viešpatavimą“, „į pramonę veržėsi žydai“. Išvada – autorius nusistatęs prieš žydus Lietuvoje. Įspūdį reikia pastiprinti. Aha, viena lentelė rodo tautinę gyventojų sudėtį Baltijos šalyse 1930 m. (%). Žydų net 8 procentai. Knygos pabaigoje kita lentelė – „Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis 1989-2002 metais“. Oho, žydų skaičius Lietuvoje sumažėjo nuo 12,4 iki 4,0. Ką autorius norėjo pasakyti šiom lentelėm? Žydai, lauk iš Lietuvos? Norėjo ar nenorėjo, bet mes jam tai priskirsim. Juolab, kad dar vienoje lentelėje pateikiamas tautinių mažumų pasiskirstymas Klaipėdos krašte. Truputį keista, kad šios lentelės duomenis autorius siūlo lyginti su rinkimų į Klaipėdos seimelį rezultatais. Pabandom palyginti. Gaunam kažkokią nesąmonę – dalis lietuvių ir save laikančių „klaipėdiškiais“ nuolat balsavo už vokiečių partijas. Lietuviai, vadinasi… Ką padarysi, teks pasinaudoti vien tokios lentelės egzistavimu. Iš devyniolikos viso vadovėlio lentelių vienaip ar kitaip apie Lietuvos gyventojų sudėtį byloja net trys. O kam tai naudinga?
[...] Dabar labai svarbu yra tinkamas mokslinis lygis, ar bent mokslumo įvaizdis. Vieną dalyką aš sugebu neprastai – sakinių ilgiu, skirtingų minčių įvairove viename sakinyje esu nepralenkiama. Net pačiai įdomu, ar mano galimybių ribos yra 119 žodžių sakinys („Frazės „palaužti svetimtaučių viešpatavimą“, „į pramonę veržėsi žydai“, cituojamas, bet kritiškai nekomentuojamas šaltinis (p. 44), pasakojantis, kad to meto namų savininkai, pirkliai, pramonininkai, miesto tarybos nariai daugiausia buvo žydai ir lenkai, kurie (visi? kodėl? tiesiog iš piktavališkumo ir nacionalinio pranašumo jausmo?) neišnuomodavo lietuviams butų ir buvo nelinkę atsakinėti lietuviškai, nuolatos dėmesingai lentelėse filtruojama „Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis“, stebint, kaip ji kito įvairiais laikotarpiais įvairiuose miestuose ar regionuose, kokia ji buvo šalyje bendrai ir kokia palyginti su kaimynėmis Latvija bei Estija – visa tai sudaro įspūdį, kad, autoriaus požiūriu, „mūsų tautai“ trūko „gyvybinės erdvės“ (nors autorius šios frazės ir nevartoja), kurią kitataučiai buvo iš jos atėmę, gal net specialiai susimokę „išstumti“ lietuvius iš tik „jiems priklausančių“ miestų ir aukštesnių socialinių pozicijų“)? Tiesa, autorius man dar turės padėkoti, kad žodžių „gyvybinė erdvė“ tiesiogiai jam nepriskyriau. O juk galėjau vadovėlyje pateiktą ištrauką iš garsiosios knygos „Mein Kampf“ su jo paslėptomis mintimis suderinti…
[...] Laikas suduoti lemiamą smūgį apgailėtinam nacionalistui. Holokaustas – pati dėkingiausia tema „suvartyti“ bet ką, bet kada ir bet kur. Ką šiuo klausimu randam? Štai, du šaltiniai apie žydų žudynes Lietuvoje. Viename dalis atsakomybės už žydų žudynes 1941 metais verčiama LAF‘ui ir Laikinajai vyriausybei. O kitas gina vyriausybę ir visą kaltę verčia vokiečiams. Jei ši nuomonė pateikta antra, vadinasi ir autorius tos pačios nuomonės. Siunčiam jį į nokautą: „Lietuva pasaulyje“ mėgaujasi etniniais rasiniais stereotipais, etninius lietuvius atvirai laiko vieninteliais „teisėtais“ Lietuvos Respublikos gyventojais, apie žydų getus kalba tik keliose pastraipose ir tik keliais sakiniais užsimena apie „vokiečių nurodymu“ vykusias žudynes, neįvardydamas jų masto ir net išvengdamas žodžio „Holokaustas“.
[...] Ar vakar nebūsiu persistengusi? Šiandien vadovėlyje vos už kelių puslapių nuo pirmojo paminėjimo radau specialią temą „Nusikaltimai ir aukos“. Jame net šešis kartus paminėtas žodis Holokaustas. Yra ir lentelė su Holokausto aukų skaičiais – absoliučiais ir procentine išraiška – Europoje. Lietuva, aišku, ten liūdnai pirmauja. Net klausimą mokiniams autorius pateikė „Kaip reikėtų vertinti žydų genocido mastus Lietuvoje“? Su ta vienintele priežastimi irgi būsiu paskubėjusi, mat, vadovėlyje rašoma:
Skaudžiausia, be abejo, žydų tautos tragedija, pavadinta Holokausto (hebr. auka, sudeginimas) vardu. Konclagerių dujų kamerose ir krematoriumuose sunaikinta daugiau kaip 5 milijonai žydų. Tenka pripažinti faktą, kad žydų genocide dalyvavo ir lietuvių tautybės asmenys. Jie nepaisė tautiečių visuomenės perspėjimų ir raginimų nesusitepti rankų nekaltų žmonių krauju. Ir nesvarbu, kokie motyvai vertė juos talkinti naciams šiame pragariškame darbe: nei pasipelnymo motyvai, nei tariamas kerštas už išvežtus į Sibirą gimines, neskiriant žydo nuo komunisto, nei nacių įsakymai negali pateisinti jų kaltės.
Tiek to, nebrauksiu vakarykštės išvados. O jei kas ir pastebės šį mano akivaizdų melą, paaiškinsiu, kad visa ši medžiaga turėjo būti ne toje vietoje. Arba dar geriau – mano turimame vadovėlyje buvo išplėšti tie nelemti keturi puslapiai…
* * *
Iki šiol vadovėlius ir straipsnius rašęs, o dabar dienoraščio ištraukas sukūręs autorius prisipažįsta:
„Tebūnie šios dienoraščio mintys laikomos tikrovės neatitinkančia fantazija, kurioje nėra jokių (net atsitiktinių!) sutapimų su realiai egzistuojančiais personažais! Tebūnie tikrovę atitinkančiomis laikomos tik citatos iš tyrimo ataskaitos ir iš analizuoto istorijos vadovėlio“.
(bus daugiau)