Jau keletą mėnesių galioja nauja bendrojo lavinimo mokyklose naudojamų vadovėlių vertinimo tvarka. Istorijos vadovėlis pripažįstamas tinkamu, jei jo rankraštį teigiamai vertina vienas leidyklos pasirinktas (kartais – nusipirktas) ir du atsakingos institucijos paskirti ekspertai. Kaip tai atrodo praktiškai?
Knygynų lentynose jau puikuojasi naujasis XI klasės istorijos vadovėlis. Apie jį jau mano buvo rašyta. Todėl šį kartą man nėra aktualūs konkretūs leidinio duomenys – leidykla, autoriai, pavadinimas, ekspertų – recenzentų vardai, … Daug įdomesnis pats vertinimo procesas ir jo rezultatai.
Pažiūrėkime į rankraštį vertintojų akimis. Štai, pirmasis paskirtasis ekspertas pastebi:
Antrasis ekspertas mato tą patį:
Pirmasis ekspertas mato ir kitus trūkumus:
Jam antrina ir antrasis ekspertas:
Be to, antrasis ekspertas atkreipia dėmesį ir į daugelį kitų taisytinų dalykų:
STOP! Visai kitos nuomonės apie tą patį vadovėlį garbus mokslininkas, vardais ir titulais apsiginklavęs leidyklos “pasirinktas” ekspertas. Jis pastebi tai, ko nesugeba įžvelgti “valdiški” ekspertai:
Prieiname pačią įdomiausią vietą… Kas galėtų atspėti, kuri išvada priklauso paskirtam vertintojui, o kuri – leidyklos pasirinktam? Pirmoji suformuluota taip:
Antroji skamba šitaip:
Pirmas klausimas: kam reikalingas visas šis CIRKAS?
Antras klausimas: spėkit, kodėl nekaltinčiau paskirtųjų ekspertų?
Informacija
Nauji komentarai
- Eirimas Velička apie MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…
- Evaldas apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- IME apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- Evaldas Bakonis apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
- IME apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
Laba diena,
Labai įdomią informaciją čia jūs pateikėte. Reikės šia informacija pasidomėti plačiau. Ačiū, kad randate ir pastebite tokius faktus.
Šiaip, ši informacija yra vieša. Nors Švietimo ir mokslo ministro dar pernai pasirašytas įsakymas dėl vadovėlių duomenų bazės nevykdomas (Švietimo aprūpinimo centrui žmonių gal trūksta?), tačiau naujųjų vadovėlių rankraščių recencijos yra paskelbtos kartu su galiojančių vadovėlių sąrašu:
http://www.sac.smm.lt/index.php?id=5
O ką? Labai normali vadovėlių vertinimo cirko praktika, kuri galioja ne tik leidyklai, kurios klaikų (čia net nėra dėl ko ginčytis) vadovėlį aptariate, bet, sakykime, ir autoriams iš VPU. Miela žiūrėti, kai VPU IF Lietuvos istorijos katedros lektoriaus M. Tamošaičio vadovėlį recenzuoja to paties universiteto Visuotinės istorijos katedros vedėjas J. Skirius. Kažkaip prisimena viena rusiška frazė: “Lovkost ruk i nikakova obmana”
Atsakymui: nors pats ir provokuoju diskusiją, ir stebiuosi keista recenzijos dėstymo NEDERME su galutine išvada, bet… Šioje vietoje truputį pereisiu į gynybines pozicijas. Taigi, yra vertinimo institucijos skiriamas ir leidyklos pasirenkamas vertintojai. Šiuo atveju, Mindaugo Tamošaičio kolektyvo parašytą vadovėlį prof. Juozas Skirius vertino kaip leidyklos pasirinktas vertintojas. Suprantame, kad leidykla paprastai renkasi vertintoją, iš kurio tikisi teigiamos recenzijos. Ir visai nesvarbu – “iš draugystės” ar už pinigus. Tad, čia didelės problemos gal ir nėra. Yra tik recenzento moralės aspektas – nori jis recenzuoti sąžiningai, ar tiesiog “įtikti” leidyklai. “Baltų lankų” X klasės vadovėlio atveju net nežinau kaip vertinti savo buvusį šefą – neteko rankose laikyti šio vadovėlio. Na, o aprašomo vadovėlio leidyklos pasirinktam vertintojui mažų mažiausiai turėtų būti gėda už savo tekstą…
Kietai, moterys ir vyrai, „varot“. Gal reiktų atidžiau dokumentus paskaityti. Ten juk parašyta, kad vieną recenzentą renkasi leidykla savo nuožiūra, o kitą užsako valstybė. Tai M. Tamošaitis galėjo recenzentų prikalbinti ir poną A. Ragauską. Gal ir cirkai vyksta, bet spektaklis tęsis tol, kol leidyklos pradės galvoti apie savo vardą ir nemulkinti pirkėjų. Teko pasižiūrėti tą pono E. Bakonio minimą recenziją ir vadovėlį, ir man keista, kad leidykla nieko prieš, kad tokia recenziją yra ten įdėta, nes tikrai reklamos nedaro tam XI klasės „šedevrui“.
“Spektaklis tęsis tol, kol leidyklos pradės galvoti apie savo vardą ir nemulkinti pirkėjų”. Šventa teisybė, ypač dabar, kai vadovėlių yra sočiai, o pinigų – mažai. Vieną kartą išleidus niekalą, pirkėjų galima netekti ilgam ilgam. Jie gali nusisukti vėliau ir nuo kitų, gerų produktų.
Be abejo, patalpintos recenzijos – ne pats pagrindinis vadovėlių rinkimosi kriterijus. Iki šiol dar veikia kaina, autoriaus ypata ir kiti faktoriai.
Tiesa, reikia, kad ir komentare, pažymėti vieną tikrai gerą žingsnį, kurį padarė vadovėlių vertintojų organizuotojai. Viešas vertinimas, su vertintojų pavardėmis, taigi – ir jų atsakomybe, turėtų patį vertinimą pakylėti į aukštesnį lygį. Vargu, ar leidyklos PASIRINKTAS vertintojas, išliaupsinęs niekam tikusį vadovėlį ir pamatęs, išgirdęs atgarsius, norės dar kartą daryti tą patį. Aišku, jei jam brangūs priedai prie vardo – doc., prof., dr. ir t.t.
Ir dar vienas dalykas. Gal ateityje nebeliks ir tokių faktų, kad gana kokybiškai ir kvalifikuotai rankraštį įvertinę PASKIRTIEJI ekspertai, rašo išvadą, kuri NEATITINKA paties jų atlikto vertinimo? Būtent šioje vietoje matau didžiausią cirką.
Galvoju, kad reikia būti gana stipriam (-iai), norint atsilaikyti prieš spaudimą…
Evaldai, kaip visada teisingai keli problemą ir reikia ją spręsti:). Kokie tavo siūlymai dėl recenzentų parinkimo ir jų recenzijų įvertinimo?
Loretai: viskas su recenzentų pasirinkimu (leidyklos) ar parinkimu (UPC) yra normaliai. Problemos sprendimas – sudaryti jiems sąlygas parašyti tokias išvadas, kokias jie NORI parašyt, kokias jie formuluoja iš savo atlikto rankraščio tyrimo, o ne tokias, kokių kažkam reikia…
Gaila, kad ir ministerijos „šulai“ nesupranta iki galo ką sukūrė. Teko
dalyvauti ne kartą ŠPC organizuotose diskusijose dėl vertinimo. Kaip
supratau, kad jeigu vadovėlis atitinka vadovėlių vertinimo tvarkos 5 punktą,
jis gali būti išleidžiamas. O pagal jį, bet koks daiktas, jeigu jis bent
kažkiek panašus į vadovėlį ir kur jame nepažeidžiami LT įstatymai, gali būti
laikomas vadovėliu. Tai gal dokumentus susitvarkyti reikėtų poniai Loretai,
o neklausti patarimų? Gal jau pačios pusė skyriaus atleido, kad nėra kam
galvoti? Žiūriu vandenis drumsčiat, pone Evaldai, o gal kokį rankraštėlį
vadovėlio pasirengėt, o dabar kai ŠPC priedangos nėra yra sunku iškišti? Kuo
įdomu kalti tie vargšai ekspertai? Man ta niekinė jų recenzijose išvada
nieko nereiškia? Nes ji formali? Iš pačios recenzijos matyti, kad leidyklos
kartais „šedevrus“ nori prakišti.
Yra daugiau problemų su vadovėlių vertinimu. Jau nežinau, kiek metų
ministerijos valdininkai gieda giesmę, kad va už kelių mėnesių atsiras
vadovėlių duomenų bazė. Įdomu kada ji bus? Taip ir liko neįspręstas reikalas
dėl to kaip mokyklos naudoja mokinio krepšelio lėšas ir t.t.
Giedriui D.: ačiū už pastebėjimus – teisingus ir nelabai.
Pirma, (kadangi asmeniška) kadangi pats pastebit, kad pagal naują tvarką recenzijos nedaug ką reiškia, tai kodėl reikia į mano pusę “špilkas” mėtyt? Logikos nesimato. Man, net jei turėčiau rankraštį, gal irgi geriau būtų tokia juokinga, nieko nelemianti tvarka, ar ne? Kam mosuoti raudonu audeklu buliui prieš nosį? Kam erzinti instituciją, kuriai tikiesi atiduoti savo produkciją vertinimui? Ar Jums atrodo, kad žmogus, kuris dirbo ŠPC, turi kažkokias garantijas visam gyvenimui?
Antra, stočiau truputį Jūsų minimo ŠMM skyriaus pusėn (draugai ir šiaip pažįstami, kaip ne kaip!). Net jei iš jo išėjo šio žaidimo taisyklės, tai dar kartą pakartosiu – jos nėra blogos. Visas cirkas tame, kad recenzentai nesuprantamai patys sau prieštarauja rašydami keistas išvadas po normalių recenzijų. Iš principo, žinau, kas tai lemia, todėl ir nesutinku su kaltinimu konkrečiam ŠMM padaliniui.
Trečia, absoliučiai sutinku, kad ne tik kalbama, bet ir beveik metų senumo ministerio įsakymas apie vadovėlių duomenų bazę yra. Šablonas paruoštas dar seniau. Būtų daug veiksmingiau, jei ta duomenų bazė veiktų ir joje būtų patalpintos recenzijos. Tik ne rankraščių, kurios tarsi (bent vienos leidyklos atžvilgiu) nieko nebelemia, o jau išleistų vadovėlių. Tada net jokių išvadų nebereikėtų…
Bet smagu, kad yra besidominčių
Stebina kai kurie komentarai. Įdomu, ar jūs vartėte vadovėlį? Jei tikslas darbą sumenkinti – manau, pastangos bevaisės. Jau eilę metų vadovėlius užsako patys mokytojai. Paprasti mokytojai sprendžia, kuris vadovėlis geriausias. Ne “ministerija”, “viršininkas” ar konkuruojančių leidyklų recenzijos. Nebent kas nors galvoja, kad mokytojai kvaili – ko nors nesupranta ir jiems reikia “padėti”. Šiuo metu rinkoje konkuruoja daug vadovėlių. Pvz.: 7 kl. – šeši, tuoj išeis septintas. Kitose klasėse galima rinktis iš penkių. Prastas vadovėlis rinkoje neišsilaikys. Čia nepadės nei komentarai, nei vardas, nei jokie lobizmai ar pinigai. Išliks tik geriausi. Niekas dar nesugalvojo geresnės sistemos kaip laisva rinka, kur sprendžia kokybė, kaina ir t.t. Socializme ir prie valstybinių užsakymų jau gyvenome. O kyšio kiekvienam mokyklos direktoriui juk neduosi?
Šiuo metu galiojanti ekspertavimo tvarka beprasmė. Per kelioliką metų mes surinkome visą kalną “recenzijų” iš kurių galima būtų išleisti storą anekdotų knygą. Yra net absurdiškų. Valstybė nepajėgi užtikrinti objektyvaus ekspertavimo, nes recenzentai dažniausiai šališki ir neprofesionalūs ( per kokius nors pseodomokymus žmogaus neparuoši – tam reikia daug metų).
Didžiosiose Europos valstybėse, net pas kaimynę Estiją, tokios tvarkos nėra. Leidyklos pačios atsako ( teisiškai, finansiškai, moraliai) už savo vadovėlius. Manau, galiojančią tvarką iš viso reikia panaikinti. Bet vargu ar Lietuvoje tai įvyks – ką pas mus veiks eilė valdininkų? O gal priešai pradės leisti lietuviškus vadovėlius? O kas Lietuvą gelbės? Ir t.t. ir t.t.
Evaldui patarsiu, jei ieško mėsytės naujoms temoms, atkreipti dėmesį į naujas programas. Lekia jo senovės istorija. Dabar aiškinsime teisę, statutus be Romos teisės, o valstybės valdymo pagrindus be Graikijos.
Karoliui: Ačiū už nuomonę. Na, kai kuriuose komentaruose ir yra neigiamas naujojo vadovėlio XI klasei vertinimas. Aš asmeniškai neteigiu, kad tas vadovėlis yra blogas. Jei skaitėt ankstesnes temas, tai gal išryškėjo mano nuomonė, jog tas vadovėlis yra tiesiog mechaniška jaunesnių klasių vadovėlių kopija, su kai kuriais pakeitimais padaryta “copy-paste” metodu. Tokią išvadą galima padaryti, palyginus tos pačios leidyklos vadovėlius – aš tą padariau ne tik pagal leidyklos svetainėje pateiktą pavyzdį. Tikrai turėjau rankose ir varčiau XI klasės vadovėlį, lyginau su turimais VII ir VIII klasės vadovėliais. Pagaliau, mano nuomonę patvirtino ir viešai skelbiamos UPC’o vertintojų recenzijos.
Taigi, nesakau, kad vadovėlis blogas. Jis tik beveik niekuo nesiskiria nuo jau tos pačios leidyklos išleistų. Gerai tai ar blogai – spręs mokytojai. Ir … parodys leidyklos pelnas. Ne man spręsti.
Kitas klausimas – vadovėlių vertinimas. Šiuo atveju pritariu nuomonei, jog laisva rinka turėtų būti LAISVA. Iš buvusių, dar ekspertų komisijos laikų vertintojų atsiliepimų – recenzijų galėčiau padėti Jums sukurti kitą anekdotų tomą. Taigi, pritariu nuomonei, jog išankstinis rankraščių vertinimas jau atgyveno. Tą gražiai paliudija dabartinė situacija, kai vertintojos mato trūkumus, tačiau išvadą PRIVALO parašyti “teisingą”. Kam tada tokio vertinimo reikia?
Ir atsakymas į asmenišką “užkabinimą”: jeigu gerb. Karolis pasidomėtų giliau, tai pamatytų, jog šių eilučių autorius jau daugiau nei metus siūlo iš XI-XII klasės programos išmesti ne tik senovės, bet ir viduramžių istoriją. Ir net dalį naujųjų amžių istorijos. T.y., mano galva, reikėtų palikti arba LT istoriją arba šiuolaikinio pasaulio (XIX-XXI a. pr.) istoriją. Man atrodo, kad tada net patys garbiausieji autoriai (kurie ir čia diskutavo) rastų galimybę atsisakyti “copy-paste” metodo?
Bet tai – atskira tema. Ja parašysim, kai pagaliau išryškės galutiniai programos metmenys.
Karoli, ar nebusi kartais tos leidyklos agentas;) šis vadovelis tikrai šlakas, nes rašė istorikai, nedraugaujantys su metodika. O del programu galim viska išbraukt ir mokyt istorijos nuo 2000 m. Bet laukiu to guru kuris pateiks rimtu argumentu kodel XIX a. vertingesnis nei viduramžiai,o jei padarytumem kaip siulo Evaldas butumem vel unikalus Europoje
[...] NAUJASIS VADOVĖLIŲ VERTINIMAS – CIRKAS AR …? [...]