ISTORIJA MOKYKLOJE 1

“ISTORIJA MOKYKLOJE 1” komentarų: 3

1. 
   Giedrius

   2010 02 02 10:39 | Nuoroda

   Teko skaityti diskusiją internetinėje svetainėje “Independent” apie tai, kokie istoriniai įvykiai gali geriausiai padėti ugdyti Didžiosios Britanijos mokinių pilietiškumą ir patriotizmą. Diskusijos dalyviai turėjo išvardinti 10 istorinių įvykių, kurie gali pasitarnauti šiam tisklui. Nuomonės buvo pateiktos įvairios. Mano supratimu, tokia diskusija turėtų būti istorijos mokymo mokymo pagrindas. Tarp istorijos mokytojų, istorikų profesionalų ir eilinių piliečių turėtų vykti diskusija apie tai, ko mokyti per istorijos pamokas, kodėl ir kaip. Bendrųjų ugdymo programų kaita turi būti šios diskusijos rezultatas.
   Šiandien istorijos mokymo tikslas, kad mokinys surinktų valstybiniame egzamine 50 ir daugiau taškų. Visiškai nesvarbu, ar jis sugebės įvardinti partizaninio paispriešinimo prasmę, svarbu, kad jis žinotų šios kovos etapus, vadus ir t. t. Mes turime labai daug atmintinų dienų, kurios yra susijusios su Lietuvos istorija. Visa elementarią medžiagą apie atmintinas dienas sudėkime į valstybinį egzaminą ir manau, kad skandalas yra garantuotas. Interneto komentatoriai tikrai parašytų ” po istorijos egzamino žliumbiau 6 ar daugiau valandų, gyvenimas sugriautas”.
   Penktokas ir dvyliktokas turi žinoti svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius. Toliau reikalinga diskusija, kokie įvykiai yra svarbiausi, ką būtina apie juos žinoti ir kokius įgūdžius reikia formuoti tų žinių pagrindu. Kitas yra svarbus dalykas, kokios pamatinės žinios yra būtinos norint suprasti istoriją. Dabar situacija yra tokia. Penktokui aiškiname, kad Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę ir kaip tai yra svarbu, tačiau penktokui, turbūt, visiškai neaišku, kas yra valstybė.
   Kitas pavyzdys,Bendrosios ugdymo programos reikalauja, kad mokinys turėtų suprasti, kas istorinis procesas, reiškinys, įvykis, tačiau tokios informacijos vadovėliuose nėra. Ginčas dėl investitūros – tai procesas, reiškinys ar įvykis? Čia pats velnias galvą nusisuktų.
   Mano supratimu istorijos mokymas turi struktūrą tik, kodėl 11 ir 12 klasėje apie tai susimąstoma.
   Paimkime į rankas knygą” Aktyvaus mokymo metodai”(1999), kurioje pateikiama gan įdomi veiklos struktūra:
   1. Įvairiapusiški požiūriai(žinios)
   2. Patyrimo panaudojimas(supratimas)
   3.Problemų sprendimas(taikymas)
   4.Idėjų tvarkymas(analizė)
   5.Kritinė refleksija(sintezė)
   6.Įvertinimas(savarankiškas mokymasis).
   Mano supratimu, 11-12 klasės mokinys turi turėti pakankamai įgūdžių, kad galėtų savarankiškai gilintis ir suprasti istoriją, o ne mokytis viską nuo pradžių. Kita problema, penktokas ar šeštokas ir įvairiapusiški požiūriai. Nemažiau svarbi problema istorijos žinių panaudojimas šiuolaikiniame gyvenime. Ko galima pasimokyti iš partizanų, jei jie buvo nusikaltėliai? Ko galima pasimokyti iš Prezidentės, kuri spaudžia ranką valstybės vadovui, slepiančiam Sausio 13 -osios žudynių organizatorius ? Su istorijos žiniomis čia yra tikrai netvarka. Gal pasinaudodami “žirklėmis” sumažinkime atlyginimus istorijos mokytojams, kurie nesupažindino atitinkamų asmenų su tuo, kas įvyko Sausio 13 -ąją ?

2. 
   Evaldas

   2010 02 02 23:35 | Nuoroda

   Ačiū Giedriui už tokį išsamų komentarą
   Pavyzdys apie apklausą dėl dešimties svarbiausių dalykų – įdomus. Dar įdomiau – kokių rezultatų tikėtis? Iš savo patirties: daug metų mokykloj turėjau tokį kaip ir fakultatyvą “Asmenybių vaidmuo istorijoje”. Pirmame užsiėmime visą laiką dvyliktokų prašydavau surašyti po penkias įsimintiniausias istorines asmenybes iš pasaulio praeities ir Lietuvos praeities. Trečiais metais įsitikinau, kad rezultatas visada tas pas. “Pasaulio” asmenybių lyderių trejetas – Napoleonas, Stalinas, Hitleris (pastarieji du kartais keisdavosi vietomis). Lietuvos asmenybių nuolatinis trejetas – Mindaugas, Vytautas, Gediminas (periodiškai pastarąjį keisdavo A.Smetona). Nežinau, kaip atrodytų kitiems, bet manęs tai netenkindavo… Bent jau pasaulio lyderių trejeto atveju leisdavau pasišaipyt – “Tai tik žudynėmis ir kriminalais galima tapti garsiu?” Ar nebūtų taip su LT istorijos įvykių dešimtuku?”
   Kita problema – bendrųjų programų aptarimas. Pridėkim ranką prie širdies visi, kurie skaitom šias eilutes, – “O ką aš padariau (pasiūliau), kad ta programa atrodytų kitaip, taip kaip man atrodo teisinga?”
   Sutinku dėl Jūsų formuluojamo pragmatiško istorijos mokymosi tikslo pastaruoju metu – VE sėkmingas išlaikymas. Bet… O kaip, kokiomis užduotimis dabar galima būtų išsiaiškinti partizaninės kovos prasmės suvokimą ar kitus panašius dalykus? Patikrinti “Kas, kur, kada, kodėl?” paprasčiau ir nekelia jokių ginčų

3. 
   Giedrius

   2010 02 03 08:44 | Nuoroda

   Sutinku, kad egzaminas yra šventas dalykas, turintis parodyti tam tikrą istorijos žinojimą ir išmanymą. Problema,kokia istorijos dalyko prasmė mokykloje? Gauti atestatą ir įstoti į universitetą. Mano supratimu, pragmatizmas sunaikina bet kokias vertybines nuostatas. Nors pagal Bendrąsias ugdymo programas tuo rūpintis turėtų visi mokytojai.
   Kita problema, kiek galima supaprastinti pačią istoriją ir kaip suderinti istorijos žinias ir tam tikrą įgūdžių spektrą. Kitaip tariant, kokį informacijos kiekį mokinys turi sugebėti suklasifikuoti, apibendrinti ir įvertinti.