Tenka prisipažinti – prikišau nagus. 1) Nors ir nemačiau ypatingų kaitos priežasčių… Na, gal viceministro Vaido Bacio siūlymas “apkarpyti” kursą galėtų būti šioks toks rimtesnis motyvas, kuriam jau pribrendo sąlygos. 2) Nors ir toliau nelabai tikiu šios programos veiksmingumu. Vis vien, egzamino programa yra pagrindas. Kita vertus, užuot “lojus”, galima ir ką nors pozityviai nuveikt…
Visas programos 2010-11-12 projektas – UPC tinklapyje. Čia siūlau tik kelias pristatymo skaidres.
1. 
2. 
3. 
4. 
Na, nėra čia idealaus modelio, bet …
Gal supratot?
Idealios programos būti negali – tai tik maloni siekiamybė. Nežinau, kaip į paskutinįjį programos projektą sureaguos mokytojai, bet man pačiam jis labai patiko. Pirmiausia dėl kalbos ir dalykinių/metodinių formuluočių. Antra – dėl dėmesio socialinei istorijai. Ir svarbiausia – dėl programos konceptualumo: nesvarbu, kad koncepcija nėra ideali, svarbiausia – kad ji YRA. Tai ir buvo dalykas, kurio bene labiausiai pasigesdavau ankstesnėse programose.
Atsakymui: ačiū. Tiesą sakant, man buvo keista, kodėl tas socialinės istorijos (visuomenės kaip pagrindinio ir bene vienintelio objekto) akcentas neatsirado ankstesniuose projektuose. Aptarimuose žodžiu tai buvo minima… O mokytojų reakcija? Na, iš principo, tai šiame projekte nėra kažkokių revoliucijų ir didelių skirtumų nuo prieš tai buvusių. Gal tik tvarkos daugiau? Todėl mokytojams nėra kuo labai čia stebėtis. Tikiuosi…
Labas vakaras,
Tikrai nustebino programos naujesnis variantas. Tik ne iš pačios gerosios pusės. Kažkas čia parašė, kad valio, kad socialinei istorijai, bet iš tikro įsiskaičius į tą dokumentą, toli gražu ryškėja vaizdas, kad čia modifikuotas1996 – 1998 m. istorijos programos variantas. Pirmiausia 2010-11-12 (gerai, kad ne 13 ir dar penktadienio). Pirmiausia ji nesiremia jokia istoriosofine, filosofine, koncepcija, nes jai būtų bent pasiremta, tokių absurdų nebūtų. ( matosi, tik primityvokas nacionalizmo raugas). Pvz.,” Visuomenė kaip teminė sritis išskirta iš kitų ir pasirinkta, todėl, kad ji, skirtingai nei politika, ūkis, kultūra glaudžiausiai ir betarpiškai susijusi su kiekvieno asmens gyvenimu.” (psl. 2), iš tokio sakinio išplaukia, kad, ką žmogus augina ar perka (ūkis) nėra susiję su asmens gyvenimu, o į ką tiki, ką garbina, tai išvis senelių pasakos. .. Ar „Savos visuomenės raidos studijos ( čia universitetinio kurso terminologija ar…) pirmenybinį statusą turi todėl, kad pažintinės problemos yra artimesnės, kai vienaip ar kitaip susijusios su praktinėmis savos visuomenės problemomis.” ( o išorės poveikis, spaudimas pvz., Europinės, Transatlantinės ir kt. tai jau ne … čia kilo man analogija su Plutonu (ale Lietuva) kuris yra tolimiausias Saulės sistemos ir kurį saulės šviesa pasiekia tik per 5,5 valandos, viskas tik fonas mes čia patys sau augam, jaučiam šį bei tą ir pan.).
Tikras „grožis” atsiskleidžia pateiktose skaidrėse. Pvz., Pirmoje, skaidrėje išsakyti „norai” pavertė laiką nesuvokiamu C matmeniu??? Kur laikas jau ne x ašis, o jau tarsi kažkokia Z (neaišku kokia laiko samprata vadovaujamasi ar krikščioniška ar… šiaip reikėtų žinoti, kad istorijos laikas gali būti „ilgasis”, „trumpasis” ir „vidutinis” , visuomenės kaita telpa į „vidutinį” laiką, o šičia??? O toliau, dar gražiau įvykiai ir reiškiniai patalpinti (procesai jau neegzistuoja XI – XII kl.) į kubą tarsi dujos pagal Boilio- Marioto dėsnį chaotiškai juda… O pabaigoje išvis „šedevriukas” viso ko ašis (arba nupjautinio kūgio šerdis su nežymiu poslinkiu į kairę Lietuvos visuomenė, o visa kita tik kontekstas????). pasiskaičius pačios programos tekstelius plaukai šiaušiasi visose įmanomose kūno vietose. Pvz., Absurdiškai skamba gebėjimai „Apibūdinti romaninės ir gotikinės kultūros etapus viduramžiais.“ ( ko čia norima gal pajėgtų, Ernst Gombrich, etapai kultūros… pirmiausia reikėtų vartoti žodį „stilius” gotikinis stilius ir pan.) (psl. 20). Ar „Nurodyti, kodėl 1939 – 1949 m. vykęs karas vadinamas pasauliniu.” 9 pasirodo šioje istorijos versijoje Antrasis pasaulinis karas baigėsi ne 1945 m. o tik 1949 m.??? (psl., 24) Būtų galima vardinti ir vardinti, tik kažkaip rašalo ir plunksnos gaila…
P.S. Kai senovės graikų filosofo Diogeno paklausė, kodėl jis dieną vaikšto su uždegta lempa, jis atsakė „Ieškau žmogaus“….
Dėdei Antanui: Kiek žmonių – tiek nuomonių… Galėsite rytoj žodžiu viską pasakyt
O šiaip įdomios mintys – kodėl ne “trylikta ir ne penktadienis”? Kodėl ne 2002 metų varianto modifikacija? Kodėl nesiremia istoriosofine koncepcija? Skirtingai nei buvusios programos? Kodėl grafinėje ašyje ne grynai matematiniai simboliai? Kodėl Lietuva pirmoje vietoje? Kodėl visuomenė, o ne ūkis? O gal idėjų vaidmuo? O gal vėl – viskas turėtų būti? Betgi pats, Tamsta, sutikote, kad “kirpti” tai reikia? O figūros nuokrypis į kairę – tai jau politinis skandalas? Komunistų proveržis? Korektūros klaida – tai jau pasaulio pabaiga?
Tai rytoj tiesiai šviesiai ir padiskutuokim žodžiu apie šias klaidas, OK?
Ačiu už kvietimą diskusijai, dėja nepavyks jose sudalyvauti.
“Istorija – mokslas apie žmogų, apie žmonijos praeitį, o ne apie daiktus ar reiškinius. Kažin ar egzistuoja įdėjos, atsietos nuo žmonių, kuriomis jie tiki?.. Egzistuoja tik viena istorija – istorija Žmogaus ir tai istorija plačiausia prasme. “
Pirmasis programos naujos redakcijos pristatymas – jau istorija. Maloniai nuteikė, kad tiek daug neabejingų žmonių susirinko. Ir ne tik iš Vilniaus… Vienas faktas yra akivaizdus – bendrojo kurso apimtį reikia mažinti. Kitas dalykas yra labai problematiškas. Kaip teisingai pastebėjo kolega iš VPU, reikia pagaliau labai aiškiai apsispręsti, kurią ašį pasirinkti – lituanocentristinę (tuoj vėl kaltinimai “nacionalistiniu tvaiku” pasigirs) ar europocentristinę (neabejotina, jog bus kaltinimų iš kitos pusės)… Atviras lieka klausimas ir apie “kultūros” vietą programoje – visiems ar tik išplėstiniam kursui.
Buvau Jūsų seminare Kėdainiuose. Po jo susigulėjo kai kurios mintys, jomis ir pasidalinsiu.
Dėl programos krypties – manau, kad jeigu jau esame Europos Sąjungos dalis, tai, žvelgiant į perspektyvą, turėtume rinktis europocentrizmą. Manau, kad ateityje, Europai labiau integruojantis, reikės ieškoti tų bendrų istorinių vardiklių, vienijančių skirtingas Europos tautas. Variantas “kokie mes išskirtiniai buvome, kaip mums nepasisekė, etc.” šiam reikalui netiks. Mums reikės (galbūt) žiūrėti tokį variantą: “Ką mes davėme Europai? Ką Europa davė mums?” Europocentristinės teorijos vardikliu galėtų būti kultūra, todėl kultūros istorijos išbraukimas iš Jūsų pristatyto projekto būtų klaida. Tačiau tuo vardikliu gali būti ir politinė istorija, pvz., fragmentas su turkų sustabdymu ties Viena, būtų pliusas mūsų istorijai.
Antra vertus, žiūrint iš savo pozicijų, manau, kad aš pats, ruošdamasis pamokoms, diferencijuoju programą pagal savo poreikius, kadangi matau, kad,pvz., politinė istorija vaikinams yra žymiai įdomesnė, nei merginoms. Todėl pamoką stengiuosi suplanuoti taip, kad būtų nenusivylusi didžioji auditorijos dalis.
Pabaigai. Mes turime išugdyti išprususį žmogų, o tikslus datų ir/ar reiškinių žinojimas to nepadarys. Todėl programa (tiek bendroji, tiek egzamino) galėtų būti labiau orientacinių matmenų formos, o ne precizinių formulių rinkinys.
Juozui: ačiū už mintis. Įvardykim jas populiariu nūnai pedagoginėje erdvėje žodžiu “refleksija”.
Be abejo, sunku neigti teoriniame lygmenyje Jūsų mintis apie programos kryptį. Tačiau galime pažiūrėti į reikalą ir kiek paprasčiau. Iki šiol egzistavusios vidurinio ugdymo istorijos bendrosios programos didelių pretenzijų kokio nors “-centrizmo” atžvilgiu nekėlė. Jas tiesiog galima būtų pavadinti “pasauliocentrinėmis”. O tai reiškia, kad istorijos kursas buvo skirtas “viskam”, ir tuo pačiu, turint galvoje skirtą laiką bei turinio apimtis, – gana paprastam pagrindinės mokyklos kurso kartojimui. Dabar, atsisakant dalies įprasto turinio, lieka daugiau laiko (pamokų) panagrinėti likusią dalį. Toks ir yra pagrindinis programos tikslas – daugiau laiko atskirų temų nagrinėjimui. Kartu – dalykinių ar bendrųjų kompetencijų (vėl madingas žodis) ugdymuisi.
Toliau… Jūs teisingai pastebite, kad programa yra bendroji. Todėl jau nuo mokytojo priklausys, į ką jis orientuosis – Europą, Lietuvą ar dar ką nors. Juk galime dar pažiūrėti į tai, jog RETAI kada MŪSŲ žiniasklaidoje ar virtualioje erdvėje vyksta diskusijos apie Europos ištakų laikus. Visos “skaudžios” problemos sukasi apie santykius su kaimynais ir XX amžių. Mums aktualiau būtų siekti tik, kad tam kiekvienas mokytojas turėtų laiko.
Turiu prisipažinti, kad mano patirtis istorijos dėstyme yra tik metai su trupučiu, dėstau B lygį profesinėje mokykloje, todėl (gerai tai ar blogai – nežinau) mane nelabai varžo bendroji programa. Mano mokiniai nėra linkę laikyti istorijos egzaminą, todėl leidžiu sau dėstymo metu paeksperimentuoti su temomis. Kyla įvairių minčių papasakoti kažką tokio, apie ką vadovėliai nerašo. Ir savo programiniu tikslu sau pačiam laikau punktą, kad mano mokiniai išmoktų būti laisvi ir nepriklausomi. Suprantu, kad tai skamba naivokai (galbūt ir kvailai). Kyla idėjos papasakoti apie kažkokį reiškinį, apimantį ilgą periodą (pvz., knygų deginimą). Gaunasi poros – trejeto pamokų ciklas, kuriame nagrinėjame šią temą. Laikotarpis – milžiniškas, tačiau rezultatas būna netikėtas. Mokiniai ima suprasti tokius dalykus, kaip laisvas žodis, tolerancija priešingai nuomonei ir kt.
Galbūt programa turėtų būti tokia paprasta, joje atsispindėtų bendražmogiškosios vertybės, o ką ir kaip apie jas papasakoti pasirinktų pats mokytojas.
Sorry už tokius lyrinius nukrypimus
Juozui: dar kartelį ačiū. Tikrai pritariu visoms Jūsų paskutinio komentaro mintims. Juk ta pačia (ir dabar egzistuojančia) programa galima vadovautis ne kaip instrukcija, griežtai nurodančia ką ir po ko daryti, kokius mygtukus ir kokia eile spausti. Niekas ir niekada neuždraus programą realizuoti įvairiai – iš kito galo ar pasirinkus teminį principą vietoj chronologinio.
Tiesa, čia jau beveik girdžiu prieštaravimą: “Bepigu Juozui su B kursu profesinėje mokykloje , o ką daryti, jeigu mano mokiniams reikia kuo geriau išlaikyti valstybinį egzaminą?!” Jei atsirastų taip klausiančių, tada retorinis klausimas: “Kuris išmokimas tikresnis, tvirtesnis – sąmoningas ar mechaninis?”
Iš dalies preciziškos programos, kuriose būtų nurodyta ką ir kaip daryti, reikalingos pradedantiems mokytojams (čia mano asmeninė nuomonė iš patirties), bei, galbūt, seno kirpimo mokytojams, kuriems reikia vadovaujančių instrukcijų. Antra vertus, valdžia, prižiūrinti tavo darbą, kaip homo sovieticus vadovaujasi galiojančiais planais. Kuomet bandai pateikti mokymo planą, kuriame nėra nors vienos temos ar skyriaus iš bendrosios pogramos, toks planas būna netvirtinamas. Bet visada galima surasti išeitį, lietuviai turi senas rezistencijos tradicijas …
Išvada paprasta: kaltas lietuviškas mentalitetas. Mums geriau paburnoti, kad viskas yra blogai, o kitaip manantys ir siūlantys yra liaudies priešai ir užsienio spec. tarnybų žvalgai…
Paskutinė mintis beveik išvertė iš kėdės… Tiesiai į dešimtuką!
Užvakar gavau eilinę pastabų VUBP projektui porciją. Prie projekte įrašyto mokinių pasiekimų punkto “5.2.2. Remiantis konkrečiais Nepriklausomybės kovų laikotarpio pavyzdžiais, apibūdinti Lietuvos visuomenės sluoksnių nuostatas nepriklausomos valstybės atžvilgiu” šviečia tokia pastaba: “Kas slypi po terminu „visuomenės sluoksnių“? Gal bandoma įteigti, kad Lietuvoje vyko „klasių kova“?
Verkti ar juoktis? Ypač po to, kai šią pastabą palydi dar ir paaiškinimas: “Kokie gali būti visuomenės sluoksniai, jei apie 96 proc. lietuvių buvo žemdirbiai? Gal 4 proc. inteligentijos ir miestiečių ir yra „kitas visuomenės sluoksnis?“
Nujaučiu, kad pastarosios pastarosios pastabos dėl istorijos VUBP autorius niekada nieko nėra girdėjęs apie šiuolaikinius socialinės stratifikacijos kriterijus. Liūdna. Bet gal verkti neverta?
Graudu ne dėl to, kad kažkas galvoja tik apie LIETUVIŲ tautą Lietuvoje… Juk vien žydų būta gerokai daugiau, nei tie 4 procentai.
Graudu, kad jauni žmonės (mokyklą baigę jau Nepriklausomoje Lietuvoje), tarnaudami “aukštuose” rūmuose, vadovaujasi ta pačia logika, kaip ir buvę tos “vienos vienintelės” partijos kadrai, pasaulį mato tik pro kovos su slaptais priešais akinius. O iš šono atrodo panašūs į … chunveibinus.