Youtube: Nijolės Oželytės kalba kaip istorijos šaltinis

Suprantu, kad nėra labai originalu rašyti apie filmuotą siužetą Youtube‘je, kuris per dešimt dienų peržiūrėtas jau 85 tūkstančius kartų. Tema taip pat nėra labai pikantiška – atsiminimai apie Sausio 13 dienos tragediją. Tačiau, jei pažiūrėsim į ponios Nijolės Oželytės pasisakymą Sausio 13-osios proga moksleiviams kaip į istorijos šaltinį (amžininko liudijimai), minčių pasvarstymui tikrai atsirastų.
Pradžioje atsiribokime nuo emocingo, tačiau kiek užgaulaus įvado: „Aš tik noriu pašiurpinti Jūsų mokytojus, čia yra jų sustabarėjusių…“ Galima taip pat nekreipti dėmesio į neprofesionalo pasiūlymą: „Jeigu istorija būtų mokoma kaip priežasčių – pasekmių ryšys, tai bent būtų kokia prasmė ją mokytis…“ Lyg ir siekiama to mokykloje, ar ne?
Galima absoliučiai sutikti su prelegentės žodžiais: „Tas dalykas, kurio jūs mokotės kaip istorijos, jo nėra iš viso. Nes praktiškai lieka tiktai tai, ką kažkas parašė…“ ir „Kai jūs paskaitysite Brazausko knygą, tai jūs būsite vienoje istorijoje; Prunskienės knygą – kitoje istorijoje; o Landsbergio… Tai jūs būsite išvis keistoje istorijoje….“
O toliau? Panaudokim tą patį siūlomą priežasties – pasekmės ryšį ir pabandykim įvertinti likusio teksto patikimumą. Atrodo, kad šaltinis labai patikimas. Autorė – įvykių liudininkė, net buvusi liudijamo epizodo centre. Tik kažkodėl … neįtikina. Ne tik todėl, kad dėl nesuprantamų motyvų apie tai pradeda kalbėti tik po 20 metų. Ne tik todėl, kad painiojasi detalėse apie kai kurių tuomečio parlamento atstovų nedalyvavimą/dalyvavimą. Ne tik todėl, kad yra ir kitokių tų pačių lemtingų įvykių liudininkų atsiminimų. Nesinori entuziastingai tikėti ir todėl, kad ši liudininkė pasineria į fantazijų pasaulį smulkmenose, tiesiogiai nesusijusiose su kalbamais įvykiais. Taip, tikriausiai numanote, kad kalbos apie istorijos nesimokiusią ir spėjimo (net iš šešių variantų!) būdu fantastiškai valstybinį istorijos egzaminą išlaikiusią (87 balai!) dukrą, neatrodo panašios į realybę. O tai leidžia abejoti ir kitų smulkmenų tikroviškumu.
Todėl, perfrazavus pačios ponios Nijolės Oželytės žodžius, galima parašyti ir išvadą: „Oželytė kalbėjo lyg ir teisingus žodžius, gražius žodžius, ir jų buvo daug. Ir tiesos tarp jų reikia ieškoti… Kadangi yra istorija pagal N.Oželytę, bet yra ir pagal K.Prunskienę. Yra istorija pagal V.Landsbergį, bet yra ir pagal A.Brazauską. Yra istorija pagal G.Songailą, bet yra istorija ir pagal D.Kuolį“.
Gal iš tikro šios istorijos net neverta tirti, kol neišmirs visa ją pergyvenusi karta?