KALTINIMAI MINISTRUI KAIP ISTORIJOS ŠALTINIS

Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Nepriklausomybės Akto signatarų klubo narių vardu paskelbtas reikalavimas atstatydinti švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių – dar viena proga pasvarstyti apie gebėjimų nagrinėti informacijos šaltinius ugdymo naudą mokykloje.
Asmeniškai jaučiuosi galįs beveik objektyviai, t.y. be šališkumų vertinti šį pareiškimą – nesu nei šio ministro gerbėjas, nei jo kritikas. Tad ir bandau pažiūrėti į šį pareiškimą iš ateities tyrėjų perspektyvos. Įsivaizduokim, kad po ranka tokiam tyrėjui yra visa šių laikų žiniasklaidos medžiaga. Tad, pradedam…
Pareiškimo autoriai teigia:
“Praktine šitokio ideologinio dogmatizmo išraiška tapo sektoriuje pradėtos vykdyti tariamai liberalios ir vakarietiškos destruktyvios reformos. Jas vykdant vadovaujamasi dviem pamatinėmis nuostatomis, kad švietimas ir mokslas yra tik perkama paslauga, ir kad šių paslaugų vartotojų “krepšelių” įvedimas yra panacėja, sukursianti sektoriaus įstaigų konkurenciją. Deklaruojama, jog pastaroji savaime išspręs visas šioje srityje susikaupusias administracines, organizacines, finansines ir kokybės problemas.
Apgailėtini tokių “reformų” padariniai jau yra akivaizdūs. Įdiegus “krepšelį”, bendrojo lavinimo mokyklų sektoriuje ne tik sunaikinta daugybė, ypač kaimo, mokyklų. Ypač sunkūs moraliniai, psichologiniai ir socialiniai tokios “reformos” padariniai.”
Tačiau kitoje vietoje randu tokią informaciją:
“Mokyklų finansavimo reforma, pradėta vykdyti 2002 m., kai buvo įvestas mokinio krepšelis…”
Pareiškimo autoriai teigia:
“ŠMM pradėjus vadovauti p. G. Steponavičiui visiškai apleistas tautinis ir patriotinis jaunimo ugdymas. Kosmopolitines ministro nuostatas ir abejingumą tautos ir šalies piliečių interesams akivaizdžiai rodo jo konformistiška ir antivalstybiška pozicija lietuvių kalbos dėstymo tautinių mažumų mokyklose klausimu.”
Tačiau kitoje vietoje randu štai tokią informaciją:
“Lietuviškose ir tautinių mažumų mokyklose vienodinamas lietuvių kalbos mokymas, o dar po dvejų metų – ir pats egzaminas. Lenkiškos ir rusiškos mokyklos naujovę sutinka priešiškai.” (2011 m.)
Pareiškimo autoriai teigia:
“Vadovaujama šio ministro Lietuvos ŠMM tapo ir jaunąją kartą demoralizuojančių bei psichologiškai luošinančių daugiau negu abejotinų tokių ugdymo programų kaip Gender Loops ir pan. faktine globėja.”
Tačiau kitoje vietoje skaitau:
“Ekspertams pripažinus projekto „Gender Loops“ metu parengtą „Priemonių rinkinį lyčių lygybės sąmoningumo stiprinimui ikimokyklinio ugdymo įstaigose“ netinkamomu ikimokyklinio amžiaus vaikams, savo verdiktą pareiškė ir Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. 2009 metais ministras kreipėsi į apskričių viršininkus, savivaldybių merus, švietimo padalinių ir švietimo įstaigų vadovus, prašydamas užtikrinti, kad projekto „Gender Loops“ metodika nebūtų taikoma vaikams ugdyti.”
Pasimetu… Kuo tikėti?
Ai, dar prisimenu, kad sovietiniais laikais irgi buvo mėgstama platinti “grupės nusipelniusių veikėjų” protestus – pareiškimus įvairiais klausimais. Net Šarūnas Marčiulionis prieš “niekšingą JAV imperialistinę politiką, jos kišimąsi į svetimų valstybių reikalus” protestavo…