ISTORIJOS SUPRATIMAS: EMPATIJA

Doc. dr. Benedikto Šetkaus geros valios dėka ir ne be tam tikrų pastovaus šio tinklaraščio komentuotojo kolegos Juozo pastangų galima pratęsti temą „Atsilyginimas tuo pačiu“.
Minėtoje konferencijoje gerb. B.Šetkus priminė trivialius dalykus: „Pripažinkime, jog mokydami istorijos dažniausiai mes skubame išvardinti žinotinus faktus – nurodome datas, pateikiame statistinius duomenis, paaiškiname sąvokas, nusakome pasekmes ir pan. Tokia istorijos mokymo praktika tinkama galbūt aiškinantis apie pramonės perversmą, tačiau ji neturėtų būti taikoma okupacinių režimų nusikaltimams atskleisti“. Pats prelegentas pasiūlė daugiau dėmesio skirti vienam iš istorijos mokymo(si) būdų – empatijos ugdymui(si).
Empatija – gebėjimas įsijausti į kitą žmogų, „pasijusti jo kailyje“, jo akimis pažvelgti į supantį pasaulį, paaiškinti jo veiklos, elgsenos motyvus. Empatija reiškia tarsi įėjimą į kito (laike ir/ar erdvėje) asmeninį pasaulį ir buvimą jame „kaip namie“, laikiną gyvenimą kito gyvenimu, buvimą jame nevertinant iš šių dienų pozicijų.
Kaip tai padaryti per istorijos pamokas? Pagrindinio ugdymo pakopoje ne naujiena skirti tokias žinių ir vaizduotės reikalaujančias užduotis kaip „Viena diena viduramžių mieste“, „Aš daraktoriaus mokykloje“ ir pan. Nagrinėjant okupacijų temas, galima formuluoti ir taip: „Kaip mes 1940-06-15 sutikome Raudonąją Armiją?“, „Kaip mes jautėmės pirmosiomis Vokietijos – Sovietų Sąjungos karo dienomis?“, „Viena diena Vilniaus (Kauno) gete“, „Viena diena Lietuvos partizanų žeminėje“ ir pan.
Gerb. B. Šetkaus pristatyme šis būdas atskleistas plačiau, pateikti įvadiniai klausimai, padedantys ateiti iki apibendrinamojo pasakojimo. Pavyzdžiui, opus šiandien klausimas apie Lietuvos žydų likimą sprendžiamas iš dviejų pozicijų.
Galima lietuvių pozicija ryškėja atsakius į klausimus:
Galima žydų pozicija ryškėja iš atsakymų į panašius klausimus:
Klausimai apie partizanų veiksmų motyvaciją, apie tų veiksmų teisėtumą geriau būtų suprantami, jei atsakytume į šiuos klausimus:

Supratimas = žinios + vaizduotė + … ?

Paskelbta

“ISTORIJOS SUPRATIMAS: EMPATIJA” komentarų: 4

  1. Saulė V.
    Saulė V.
    2011 04 11 21:45 |

    Supratimas=žinios+vaizduotė+patirtis ? Aišku negalime patirti tų įvykių kurių pavyzdžiai pateikti. Turiu galvoje patyrimą, kurį įmanomą atkurti. Pavyzdžiui Rumšiškės, juk tikslas yra atkurti autentišką aplinką. Europoje muziejai modernizuoja konsepcijas ir savo ekspozicijas kuria ne tik autentiškų eksponatų pagrindu, kartais jos formuojamos siekiant atkurti atmosferą. Tam naudojamos kopijos, vaizdinė medžiaga ir kita, kas galbūt nėra vertinga savo senumu, bet leidžia lankytojui patirti.
    Bet šiaip manau, kad jau vien tokie iškelti klausimai leidžia susimąstyti ir įvertinti įvykius, žinoma jei dar vystosi diskusija paremta “iškaltais” faktais galima plėsti akiratį ir gilinti žinias.

  2. Evaldas
    Evaldas
    2011 04 12 23:31 |

    Taip, patirtis – matyt, vienas iš teisingų atsakymų. Tačiau, kokia patirtis?
    Viena vertus, galima kalbėti apie patirtį kaip įgudimą naudotis faktais ir vaizduote. Tai įgyjama palaipsniui, nuolat praktikuojantis.
    Kita vertus, patirtis suvokiama kaip tikras patyrimas (nesenų įvykių) arba dirbtinis “įėjimas” į senesnę epochą, jos kontekstą. Tikriausiai galima “dalyvauti” ne tik XIX ar XX amžių Lietuvos kaimo gyvenime, bet ir pramonės perversme (man pačiam teko būti tokiame autentikos pilname muziejuje ir net atlikti kai kuriuos darbus). Katastrofiškuose įvykiuose galima “dalyvauti” skaitant memuarus, laiškus… Tik jokiu būdu ne įsakymus, deklaracijas, nutarimus…

  3. Saulė V.
    Saulė V.
    2011 04 13 10:04 |

    Apie tokius muziejus ir kalbu, žmogus ateina ne tik pažiūrėti į vitrinas bet kartu suvokti ir išmėginti to gyvenimo realijas.
    Dėl katastrofiškų įvykių irgi sutinku. Kaip tik dabar skaitau A. Suckeverio “Iš Vilniaus geto”. Vasarą skaičiau S. Bako atsiminimus iš Vilniaus geto. Mane žiauriai slegia tos knygos, nes to neįmanoma suvokti sveiku protu ir aišku tokius tekstus skaitydamas nepamiršti jų po 10 min. Mano ‘patirtį’ savotiškai ir suteikė tie tekstai. Po jų naktį sapnavau, kad aš gete ir pasklinda gandas, kad po 5 min. jis likviduojamas. Aišku nežinau ką tikrovėje jautė tie žmonės, bet užteko ir to siaubingo nevilties jausmo sapne, kad niekur nepabėgsi ir lieka tik laukti pabaigos.

  4. Juozas
    Juozas
    2011 04 23 14:51 |

    Išbandžiau šį metodą pamokose apie holokaustą. Ką, kaip pradedantysis, galiu pasakyti? Gėris. Aišku, turiu prisipažinti, kad doc. B.Šetkaus skaidres paraidžiui perkėliau į savo pamoką, truputį pridėjau medžiagos iš interneto, keletą klausimų pats sugalvojau ir…
    Kai kurie mokiniai mane nustebino. Į klausimą, ar priimtų pas save į namus besislapstantį žydą, “galiorkos” lyderiai atsakė, kad (kultūringai ir cenzūriškai perfrazavus) “karas yra karas, todėl yra nemaža galimybė žūti, o jeigu yra šansas kažkam padėti – kodėl gi nepabandžius?”
    Empatija suveikė?