MANTAS ADOMĖNAS: TIKĖTI NEGALIMA ABEJOTI

TS – LKD frakcijos Seime narys, Vilniaus skyrių sueigos pirmininkas Mantas Adomėnas savo naujausias įžvalgas apie Lietuvos švietimo būklę pradėjo truputį pasenusia neįvardyto iškilaus XX amžiaus britų politiko frazės parafraze: „Nėra geresnės investicijos valstybei, kaip į mokinių galvas įdėti išsilavinimą”. Nesiimsime vertinti šios frazės aktualumo XXI amžiaus pradžioje. Tegul tai padaro garbūs edukologai – teoretikai ir praktikai. Mane sudomina patys apžvalgoje išdėstyti minčių viražai.
Politikas pademonstravo, jog yra neblogai įvaldęs PISA (Programme for International Student Assessment ) tyrimo duomenų analizavimo metodiką. Jis moka interpretuoti ne tik „plikus“ skaičiukus, bet ir jų kontekstą, geba matyti duomenų kaitą.
Tačiau, švelniai tariant, politikas vietomis truputį meluoja, pasimėto jokiais faktais nepagrįstomis nuomonėmis, arba net specialiai klaidina. Panagrinėkim kai kuriuos teiginius:
„Skandalo Lietuvos viešojoje erdvėje paviešinus tyrimo duomenis nebuvo. Logiška, nes kaltininką rasti sunku: juk tokie duomenys atsirado ne per metus, jie ilgalaikio Lietuvos švietimo sistemos darbo vaisius.“
O kaip ten su tam tikrų galvų lėkimu ŠMM ir UPC? Nesakau, kad tai buvo problemos sprendimas. Netikiu, kad tikrai protingų ir mąstančių žmonių pašalinimas iš jų postų duos nors kruopelytę teigiamo rezultato. Atvirkščiai, strategiškai situacija tapo dar prastesnė. Bet… skandalas tai BUVO.
„Pernelyg ilgai užsitęsė ir postmodernistiniai žaidimai su ugdymo turiniu, “koncentrai”, suardę nuoseklų klasikinį žinių ir gebėjimų perteikimo modelį, atmetę vieningo racionalaus pasaulėvaizdžio kūrimo siekį…“
Nagi nagi, bent vieną pavyzdėlį – kur nėra tų koncentrų? Gal Estijoje, su kuria M. Adomėnas nuolat lygina? O gal Jungtinėje Karalystėje?
„Itin svarbų vaidmenį sėkmingai šviesdamos, auklėdamos ir socialiai integruodamos mokinius atlieka katalikiškos mokyklos – reikia remti ir skatinti jų steigimąsi.“
Nieko nesuprantu – visi turim lygiuotis į Kauną, kuriame žodis „katalikiška“ yra tolygus vidurinės mokyklos išlaikymui bet kuria kaina? Patys kauniečiai šaiposi iš tokios saviapgaulės…
Bene labiausiai glumina mąstymo viražai, kai politikas prabyla apie vertybinį ugdymą. PISA tyrimo duomenimis jis tiki šventai. Šių duomenų pagrindu kelia aliarmą. Bet kaip suprasti tokį pareiškimą:
„Kad ir ką rodytų pilietiškumo būklės tyrimai, jaučiame, kad pilietiškumo pamokos mokykloje neatlieka savo paskirties.“
Taigi, nors Lietuvos jaunuolių pilietiškumo būklės tyrimai tarsi rodo gerą situaciją, tačiau pilietiškumo ugdymą reikia iš esmės reformuoti. Kam? Kad artimiausiuose tarptautiniuose tyrimuose parodytume blogesnius rezultatus, nei PISA tyrimuose? Kad atsirastų kitas koks nors politikas, kuris aliarmuotų apie naują skandalą?
Ką siūlo M.Adomėnas:
„… vertybių ugdymas negali vykti kaip grynojo turinio perteikimo procesas, neužtenka pristatyti vertybines pozicijas, papasakoti, koks gražus dalykas yra demokratija, pasakyti, kad pilietiškumas yra gerai, dar pažaisti simuliacinį žaidimą, ir to gana.“
Po tokių žodžių tikėtina kad ir tokia logiška tąsa: „Ne, negana. Reikia ne tik pristatyti vertybines pozicijas – reikia leisti jas susiformuoti. Reikia ne tik žaisti simuliacinius žaidimus – reikia realiai kurti demokratinius santykius, išbandyti įvairius modelius“. Tokio ar panašaus tęsinio reikėjo tikėtis. O ką siūlo M.Adomėnas?
Nepatikėjau tokiu minties posūkiu – „pakeisti pilietiškumo dalyką laisvės kovų istorija“. Ką tai reiškia? Nereikia jaunimui nieko, kas susiję su nūdiena – kam jiems supratimas apie idealų valstybinės valdžios funkcionavimą, kai realiai jį iškraipo klanų ryšiai, politikų viešųjų ir asmeninių interesų susiliejimas, korupciniai santykiai, beprincipis ideologinių nuostatų nepaisymas kovoje dėl vietos prie lovio, elementaraus teisėtumo ignoravimas net aukščiausiame valdžios ešelone? Kam jiems bandymai gilintis kad ir į žiniasklaidos teikiamos informacijos subtilybes? Užteks šventai tikėti vien pamačius, kad straipsnį sukurpė koks LR Seimo „autoritetas“. Tegul savo galvas kokybiškai užpildo praeitimi – „laisvės kovų istorija“. Nebūtų M. Adomėnas politikas – pakaitalą pilietiškumui surado tokį, kad bet koks bandymas neigti šią daugeliui šventos istorijos svarbą iš karto bloškia į užribį. Taip, pabandyk viešai pasakyti, kad mokykloje nereikia PAPILDOMO Laisvės kovų kurso. Juk niekam net nebus įdomu, kad Laisvės kovos ir taip iki šiol užima didesnę Lietuvos istorijos kurso dalį. Išvada bus tokia: „Tu – prieš papildomą laisvės kovų istorijos kursą mokykloje? Tu – komunistas, sovietų pakalikas, Maskvos agentas!“
Pasiaiškinam dar ir kitą pusę… Ar nekils naujas skandalas po to, kai artimiausi tarptautiniai jaunimo pilietiškumo tyrimai (ICCS – The International Civic and Citizenship Education Study) parodys, kad Lietuvos penkiolikmečiai šešiolikmečiai savo pilietine branda yra kažkur giliai lentelių dugne? Žemiau net už kokią Rusiją ar Baltarusiją? Kodėl taip liūdnai prognozuoju?
Tarptautiniuose tyrimuose neįdomi šlovinga atskiros valstybės praeitis. Tyrimuose domimasi mokinių demokratinės valdymo sistemos teigiamu vertinimu, pasitikėjimo politinėmis institucijomis lygiu, lygių teisių ir galimybių užtikrinimo būkle, apskritai – būdais, kuriais valstybės ruošia savo jaunuolius perimti piliečio vaidmenį. Kokia dalis šiame kontekste bus padengta Laivės kovų istorijos kursu?
* * *
Pabaigai:
Esu lygiai toks pat Laisvės kovų istorijos kurso stiprinimo mokykloje šalininkas. Ką tik teko susipažinti su savo kolegos Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktoriaus Vidmanto Vitkausko naujai parengtu, pataisytu ir papildytu Lietuvos ir užsienio lietuvių pasipriešinimo istorijos programos rankraščiu. Vien ko vertas literatūros, klasėje galimų naudoti vaizdo ir garso šaltinių sąrašas! O kiek galimybių teikia muziejai, įvairios atmintinos vietos! Tik imk ir dirbk. Patriotiškumo niekada nebus per daug. Tik ne užmerktų akių prieš realią dabartį sąskaita! Antraip, „Lietuvos mokykla niekad taip ir nepriaugs to civilizacinio idealo, kurį įvardija klasikinė Europos artes liberales samprata, angliškai žinoma kaip liberal education – tai reiškia išties laisvo žmogaus, pilnavertės, civilizuotos asmenybės ir laisvo laisvos valstybės piliečio ugdymą.“ (Mantas Adomėnas)