PO JUBILIEJAUS, BET NE APIE JĮ

Vakar (2012-03-16) dalyvavau „Dialogo“ dvidešimtmečio šventėje. Nenoriu plačiau komentuoti savo įspūdžių, lyginti su kitu, prieš penkiolika metų vykusiu renginiu – laikraščio penkerių metų jubiliejumi. Labai jau jie skirtingi – pačia vyksmo vieta, scenarijumi, dalyvių sudėtimi.
Bet kuriuo atveju, esu dėkingas visai šauniai „Dialogo“ komandai ir jos vadei Elenai Tervidytei už tam tikrą naują potyrį. Būtent, pagaliau pamačiau, kaip realiame gyvenime (o ne iš nuotraukos laikraštyje ar pasirodymo TV dėžutėje) atrodo tokios „Dialogo“ žvaigždės kaip Stepas Eitminavičius, Bronislovas Burgis, Regimantas Tamošaitis, Regina Jasukaitienė, Zita Šliogerienė, Kęstutis Miliauskas, Vytenis Paulauskas… Su kai kuriais teko net persimesti vienu kitu žodeliu.
Šiandien, jau galutinai iš organizmo išgaravus vakar suvartoto brendžio likučiams, atrodo gaila, kad kažkaip neatsirado progos pasikalbėti su paskutiniuoju iš išvardyto sąrašo. Iš svetimos švietimui sferos į pastovius „Dialogo“ autorius atėjęs, jubiliejiniame gimtadienyje nominacija už savo „kairuoliškos“ pakraipos įžvalgas pagerbtas ponas Vytenis Paulauskas jau senokai žavi savo aštriais ir taikliais pastebėjimais globaliomis Lietuvos švietimo temomis. Tačiau paskutinis jo straipsnis („Tikrieji mūsų mokytojų darbdaviai“, Nr. 11) sukėlė kiek prieštaringų minčių.
Viena vertus, kategoriškai nesutikčiau su tokiu „užmetimu“: „Pasak viceministro Vaido Bacio, „svarbu ne kas, kada, bet kodėl“; kitaip sakant, mokantis istorijos nereikia žinoti nei datų, nei faktų, o įvykius galima interpretuoti savaip, nebijant suklysti.“ Vėlgi, kiekvienam istorijos mokytojui nekyla abejonių, kad viceministro žodžiai autoriaus suinterpretuoti visai „į lankas“. Juk jokia interpretacija neįmanoma be faktų, t.y. be „kas, kur ir kada“ žinojimo. Čia viceministras pastebėjo tai, ko mes turėtume siekti – ne aklo faktų žinojimo, kuris tėra vertybė tik kryžiažodžių sprendėjams ar viktorinų dalyviams, o jų prasmės suvokimo.
Nesutinku su V. Paulausko pritarimu LPKTB nuomonei. Kitaip tariant, sutinku su pačia nuostata, kad Lietuvos istorijai reikia skirti pagarbesnę vietą mūsų mokykloje, bet nesutinku su nenoru palyginti kaitos su prieš tai buvusia situacija. Juk nesunku pastebėti, kad dažniausiai naujoji istorijos programa kritikuota dėl didesnio Lietuvos istorijos svorio (LPKTB raštai – tik nedidelė išimtis iš šio kritikų choro).
Tačiau yra vietų, kur negali nesutikti su autoriaus įžvalgomis. Nenoras matyti istorijos kaip humanitarinio mokslo paskirties… Užsispyrusiai istoriją kergti vien tik su socialiniais mokslais, tarp kurių yra ir perpus gamtos, ar perpus tikslieji mokslai… Išsiversti iš bendraeuropinių dokumentų kai kurias madingas sąvokas (pvz. „problem solving“) ir jas kaišioti kur reikia, ir kur nereikia, kur galima, ir kur – nelabai… Aklai vykdyti bet kurią idėją, kuri pasigirdo vieno ar kito pareigūno viešuose pasvarstymuose… Net su tam tikru įnirtingu entuziazmu, kokio neteko regėti net komjaunuoliškos jaunystės metais… Čia su gerbiamu Vyteniu Paulausku tenka sutikti!